Internetas jau seniai nebėra tik patogumas, tai neatsiejama mūsų kasdienybės, finansų ir infrastruktūros dalis. Kiekvieną sekundę milijonai žmonių jungiasi prie savo banko paskyrų, siunčia pinigus, vykdo mokėjimus kortelėmis ar telefonu, o visą šį procesą palaiko būtent interneto ryšys.
Bet kas nutiktų, jei vieną dieną šis pasaulinis tinklas tiesiog dingtų? Toks scenarijus gali atrodyti kaip mokslinė fantastika ar blogas filmo siužetas, bet technologijų ekspertai vis dažniau kalba apie tai, kad pasaulinis interneto ryšio sutrikimas, dėl kibernetinio išpuolio, gamtos katastrofos ar net saulės audros – yra ne tik įmanomas, bet ir pavojingas.
Tai reikštų ne tik socialinių tinklų tylą, bet ir paralyžiuotą finansų sistemą. Pasaulyje, kuriame net ir paprasčiausia kava atsiskaitoma bekontakte kortele ar mobiliąja programėle, tokia situacija reikštų visišką šoką.
Ar būtų įmanoma išsiimti pinigų? Ar dar veiktų kortelės? Kas nutiktų su mūsų pinigais, esančiais banko sąskaitose? Atsakymai, deja, nekelia daug optimizmo.
Mokėjimų sistemos paralyžiuotos akimirksniu
Be interneto, atsiskaityti kortelėmis ar mobiliuoju telefonu tiesiog nebeįmanoma. Didžioji dauguma POS terminalų (kasininkų naudojami įrenginiai, red.past.) priklauso nuo ryšio su banko serveriais, kad galėtų autorizuoti mokėjimą.
Tą akimirką, kai interneto ryšys dingsta, prekybos vietose kortelės tampa tik plastiko gabaliukai, jos neveikia, nes nėra kam patvirtinti operacijos. Mobilieji mokėjimai, tokie kaip „Apple Pay“, „Google Pay“ ar bankų programėlės, irgi tampa beverčiai. Jie visada priklauso nuo realaus laiko prisijungimo prie banko duomenų bazės.
Kitaip tariant, net jei turite pinigų sąskaitoje, jūs jų paprasčiausiai negalite pasiekti. Parduotuvėse, degalinėse ar vaistinėse pradėtų formuotis milžiniškos eilės, o verslai, neturintys galimybės priimti grynųjų, tą pačią dieną būtų priversti stabdyti veiklą.
Tai reikštų ne tik ekonominį, bet ir socialinį šoką, nes žmonės nebegalėtų įsigyti maisto, vaistų ar net sumokėti už viešąjį transportą.
Bankomatai – tylūs ir užrakinti
Bankomatų veikimas taip pat remiasi ryšiu su centrinėmis bankų sistemomis. Be interneto, bankomatai negalėtų autorizuoti operacijų, tad iš jų pinigų išsiimti nepavyktų. Kai kurie įrenginiai dar galėtų veikti tam tikrą laiką naudodami vietinį tinklą ar buferinę atmintį, bet ir tai truktų labai trumpai.
Nors teoriškai būtų galima naudotis grynaisiais pinigais, praktikoje jų cirkuliacija būtų itin ribota. Dauguma gyventojų šiandien nesinešioja didelių sumų, o bankai taip pat nėra pasiruošę masinei grynųjų paklausai. Galimas ir grynųjų panikos sindromas, žmonės puolę į bankus jų atsiimti tiesiog sukeltų dar didesnę krizę.
Kyla grėsmė ir saugumui, nes atsiradus netikrumui, pradėtų didėti plėšimų, sukčiavimo ir savivalės atvejai. Grynieji taptų pagrindine valiuta, bet jų tiekimas itin ribotas. Kai kuriose vietose galimai sugrįžtų net ir mainų ekonomikos užuomazgos.
Bankai – tarsi užrakintos tvirtovės
Net ir norėdami, bankų darbuotojai negalėtų prisijungti prie klientų sąskaitų, vykdyti pavedimų ar patikrinti likučių. Centriniai serveriai be interneto tampa tarsi atskirti nuo pasaulio. Tai reiškia, kad net gyventojai, turintys fizinius dokumentus, įrodančius pinigų buvimą sąskaitose, realiai jais pasinaudoti negalėtų.
Svarbu suprasti, kad šiuolaikinė bankininkystė yra ne tik saugykla su pinigais stalčiuje, o skaitmeninė sistema, kurios veikimas visiškai priklauso nuo interneto. Be prieigos prie duomenų bazių, bankai negali nei tvarkyti mokėjimų, nei atlikti vidinių apskaitų.
Dar daugiau, tarptautinės perlaidos, valiutų konvertavimas, vertybinių popierių sandoriai, visos investicijų platformos būtų sustabdytos akimirksniu. Net ir viešosios institucijos, gaunančios lėšas per elektroninius kanalus, susidurtų su paralyžiumi.
Ar yra išeitis?
Teoriškai galimi rezerviniai sprendimai, tokie kaip vietiniai serveriai, radijo ryšiu veikiančios komunikacijos ar net fizinės „backup“ duomenų kopijos. Tačiau praktikoje tokie sprendimai tėra riboti ir trumpalaikiai. Dauguma bankų neturi pasiruošę ilgalaikiam visiško interneto dingimo scenarijui, tai būtų precedento neturinti situacija.
Galima išeitis – decentralizuoti tinklai, tokie kaip satelitinis internetas ar „mesh“ ryšio tinklai, kuriuos naudotų tik finansų įstaigos. Bet ir tai būtų tik dalinis sprendimas, nes dauguma gyventojų vis tiek liktų atjungti nuo savo finansų.
Kas lieka žmogui?
Paradoksalu, bet tokiu atveju vienintelis patikimas turtas taptų grynieji pinigai, fizinis auksas ar vertingos prekės, kurias galima mainyti. Tai išryškintų, kaip priklausomi tapome nuo skaitmeninių sprendimų, ir keltų naujus klausimus apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms.
Interneto dingimas visame pasaulyje – tai ne tik techninis trikdis. Tai pasaulinio masto finansinė, logistinė ir socialinė krizė. Ir nors tikimybė nedidelė, šis scenarijus priverčia susimąstyti, ar tikrai esame pasiruošę gyventi be „prisijungimo“?
