Naktį, kai namai jau nurimsta, o gatvės miega po vėlyvo vakaro šviesomis, kažkas tyliai kviečia tave link šaldytuvo. Dažnai šis impulsas atrodo nevaldomas, tarsi kažkas iš vidaus stumtų atsidaryti dureles, paimti ką nors skanaus ir pajusti tą trumpą, bet labai reikalingą palengvėjimą. Ir tada kyla klausimas: ar tai tik blogas įprotis, ar, galbūt, ženklas, kad kažko trūksta?
Naktinis užkandžiavimas jau seniai turi prastą reputaciją. Dažnai jis siejamas su antsvoriu, nesugebėjimu kontroliuoti savo valios arba net blogu charakteriu. Tačiau iš tiesų šis elgesys dažnai turi kur kas gilesnes šaknis. Tai gali būti ne valios trūkumas, o kūno ar emocijų pagalbos šauksmas – subtilus būdas pasakyti: man kažko reikia.
Užuot iš karto smerkus save dėl naktinio pasivaikščiojimo iki virtuvės, verta sustoti ir paklausti: kas šiuo metu iš tikrųjų vyksta? Alkis, stresas, emocinis nuovargis? Nes kai supranti, kas iš tikrųjų verčia judėti link šaldytuvo, gali pasirinkti ne bausmę, o rūpestį tiek sau, tiek savo kūnui.
Ar naktinis alkis visada yra blogas ženklas?
Kartais naktinis alkis yra paprastas fiziologinis atsakas. Ypač jei vakare buvo aktyvi diena, daug judėjimo, mažiau maisto nei įprastai, organizmas tiesiog prašo energijos. Kūnas neturi laikrodžio, jam nesvarbu, kad dabar dvylikta nakties, jam svarbu, kad atsargos būtų papildytos.
Tačiau dažnai tikras alkis maišosi su kitais signalais: nuovargiu, stresu, emociniu alkiu. Šiuo atveju ne kūnas nori kalorijų, o emocijos ieško nusiraminimo. Ir nors fiziškai užkandis gali suteikti trumpą palengvėjimą, emocinis alkis lieka nepatenkintas.
Emocinė būsena – tikrasis naktinių užkandžių variklis
Labai dažnai naktinis užkandžiavimas kyla ne iš skrandžio, o iš širdies. Po įtemptos dienos, kai emocijos nesurado iškrovos, kai neišsakyti žodžiai kaupiasi krūtinėje, kai mintys sukasi ratu, tuomet šaldytuvo šviesa tampa tarsi mažas švyturys.
Užkandis šiuo atveju veikia kaip savotiškas nusiraminimo ritualas. Tai ne apie badą, tai apie poreikį jaustis saugiai, būti paguostam, rasti greitą, bet suprantamą būdą pasakyti sau: viskas gerai. Ir kol to nesupranti, gali bausti save už kiekvieną atkąstą sausainį, bet nepakeisti tikrosios priežasties.
Cukraus kiekio svyravimai – tylus kaltininkas
Kai kalbama apie naktinį alkį, retai prisimenamas vienas labai žemiškas dalykas – cukraus kiekio kraujyje svyravimai. Jei dienos metu mityba buvo nereguliari, jei praleisti pagrindiniai valgiai, jei suvartota daug greitų angliavandenių be pakankamo baltymų kiekio – vakare ar naktį kūnas natūraliai reikalauja papildymo.
Staigus cukraus kritimas kraujyje gali sukelti stiprų alkio jausmą, net jei fiziškai skrandis nėra visiškai tuščias. Ir tada šaldytuve ieškoma ne obuolio, o kažko, kas greitai atstatytų energiją: saldumynų, užkandžių, duonos su šokoladiniu kremu. Tai biologinė reakcija, ne silpnumo ženklas.
Kaip atskirti tikrą alkį nuo emocinio
Kartais užtenka sustoti ir paklausti savęs: ar aš galėčiau suvalgyti obuolį? Jei taip, tikėtina, kad tai fiziologinis alkis. Jei ne, greičiausiai ieškai ne maisto, o jausmo: ramybės, saugumo, atokvėpio.
Dar vienas ženklas, padedantis suprasti – kaip greitai alkis atsirado. Fiziologinis alkis vystosi pamažu, duoda laiko pasiruošti. Emocinis alkis dažnai būna staigus, intensyvus, verčiantis veikti čia ir dabar.
Ką daryti, jei naktinis užkandžiavimas kartojasi
Svarbiausia yra nebausti savęs. O pabandyti suprasti: kokią funkciją atlieka tas vėlyvas užkandis? Gal kūnas šaukiasi dėmesio, nes jam trūksta maistinių medžiagų? Gal emocijos ieško iškrovos po sudėtingos dienos?
Maži žingsniai gali pakeisti situaciją: reguliarūs valgiai dienos metu, baltymų ir skaidulų įtraukimas į mitybą, sąmoningas dėmesio skyrimas sau prieš miegą – visa tai padeda sumažinti poreikį ieškoti paguodos šaldytuve.
Ir jei kartais vis tiek nueisi prie šaldytuvo – tai irgi gerai, tai nereiškia nesėkmės, tai reiškia, kad esi žmogus, kuris mokosi pažinti save: be baimės, be kaltės, su pagarba savo poreikiams.
