Daug kas iš mūsų tai girdėjo ne kartą, kad dešimt tūkstančių žingsnių per dieną yra tarsi sveikatos šventasis gralis. Išmanieji laikrodžiai primena, telefonai vibruoja, žingsniamačiai skaičiuoja, o žmonės eina aplink stalą tik tam, kad pasiektų gražų skaičių. Bet kiek iš to tikro judėjimo, o kiek savęs raminimo, kad bent kažką padariau?
Judėjimas svarbus, tai neginčijama, tačiau vis garsiau kalbama apie tai, kad žingsnių skaičius nėra visada geriausias rodiklis. Jei visa diena praleista sėdint prie kompiuterio, o vakarop išeinama dešimčiai tūkstančių žingsnių – ar tai tikrai kompensuoja visą likusį laiką? Ar tai pagerina fizinę būklę? Ar pakanka vien žingsnių, kad organizmas būtų stiprus, ištvermingas, sveikas?
Šie klausimai tampa vis aktualesni, nes daug žmonių ieško paprasto atsakymo: ką daryti, kad sveikata būtų gera. O žingsniai atrodo labai patrauklus variantas. Lengva sekti, lengva atlikti, lengva dalintis rezultatu. Tačiau realybė yra sudėtingesnė. Ir norint iš tiesų suprasti, ar tie žingsniai padeda, reikia žiūrėti ne tik į jų skaičių, bet ir į visą kontekstą.
Iš kur atsirado skaičius dešimt tūkstančių?
Skaičius dešimt tūkstančių atsirado ne iš medicininių tyrimų, o iš rinkodaros. Šeštajame dešimtmetyje Japonijoje buvo išleistas žingsniamatis, pavadintas „manpo-kei“, kuris reiškia „dešimt tūkstančių žingsnių matuoklis“. Tai buvo patogus, apvalus skaičius, kurį buvo lengva prisimint ir jis įstrigo. Vėliau tyrimai parodė, kad toks aktyvumas tikrai geresnis nei visiškas neveiklumas, tačiau tai nereiškia, kad tai optimalus sveikatai lygis visiems.
Skirtingo amžiaus, kūno sudėjimo ir sveikatos žmonėms reikalingas fizinis aktyvumas nėra vienodas. Vienam dešimt tūkstančių žingsnių yra per mažai, kitam – per daug. Tai, kas tinka vienam, kitam gali būti per lengva, ir nebeveiksminga kaip sveikatos stiprinimo priemonė. Todėl šis skaičius labiau veikia kaip simbolis, ne kaip universali taisyklė.
Kas svarbiau – kiekis ar kokybė?
Dešimt tūkstančių žingsnių per dieną gali būti naudingi, jei tai nėra vienintelis tavo fizinis krūvis. Tačiau jei tai viskas, ką padarai, o likusi dienos dalis praleidžiama sėdint ar stovint vienoje vietoje – nauda bus labai ribota. Žmogaus kūnui reikia įvairovės, todėl vien ėjimas treniruoja ištvermę, bet nepalaiko raumenų jėgos, neturi didelės įtakos laikysenai, neskatina koordinacijos ar lankstumo.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kaip tie žingsniai nueinami. Jei tai ramus pasivaikščiojimas be tempo, be aktyvesnio širdies darbo, jis labiau naudingas emocinei sveikatai nei fizinei formai. Tuo tarpu spartus ėjimas, su greitesniu kvėpavimu ir pakilusia širdies veikla, jau prilygsta lengvam fiziniam krūviui. Taigi žingsniai nėra vien tik skaičius, nes svarbu, kaip jie veikia tavo kūną.
O ką sako medicina?
Gydytojai ir kineziterapeutai vis dažniau kalba apie tai, kad sėdėjimo mažinimas yra net svarbesnis nei žingsnių skaičiaus didinimas. Jei sėdi aštuonias ar dešimt valandų per dieną, o tik vakarop nueini kelis tūkstančius žingsnių – organizmas išlieka įsitempęs, medžiagų apykaita lėta, raumenys dirba minimaliai.
Daug efektyviau yra ne siekti vieno didelio skaičiaus dienos pabaigoje, o dažniau keisti kūno padėtį, judėti trumpais intervalais, įtraukti bent keletą aktyvumo formų. Net trumpos pertraukos kas valandą, kai atsistoji, pasitempi, paeini aplink kambarį ar kelis kartus pritūpi, daro ženkliai daugiau nei lėtas vakarinis pasivaikščiojimas po visos dienos sėdėjimo.
Kūnui svarbus reguliarumas, o ne vienkartinis aktyvumas. Judėjimas turėtų būti ne tik skaičius programėlėje, bet nuolatinė dienos dalis. Kuo tolygiau jis pasiskirsto, tuo geriau veikia raumenys, sąnariai, kraujotaka ir nervų sistema.
Ir kai tai tampa ne tik įpročiu, bet natūralia rutina – tada kūnas reaguoja ne tik mažesniu nuovargiu, bet ir ilgalaikiu sveikatos pagerėjimu. Žingsniai yra gera pradžia, bet tik tada, kai eina kartu su protu, o ne vien su tikslu užpildyti skaitliuką.
