Technologijos vis giliau įsitvirtina ne tik mūsų darbuose ar buityje, bet ir asmeniniame gyvenime. Dabar jau nieko nebestebina žmogus, kuris vos pabudęs pirmiausia pasižiūri ne pro langą, o į laikrodį ant riešo. Tik ne tam, kad patikrintų laiką. Tam, kad sužinotų, kaip miegojo, kiek kartų prabudo ir ar jo pulsas naktį buvo pakankamai ramus.
Išmanieji laikrodžiai ir žingsniamačiai tapo savotišku asmeniniu treneriu. Jie skaičiuoja žingsnius, stebi širdies ritmą, matuoja deguonies kiekį kraujyje ir net primena atsistoti, jei per ilgai sėdi. Visa tai atrodo naudinga. Tarsi turėtum šalia žmogų, kuris tau rūpi ir vis primena pasirūpinti savimi.
Tačiau vis dažniau pasigirsta klausimas, ar tikrai tokie įrenginiai padeda jaustis geriau. Ar jie iš tiesų skatina daugiau judėti ir sveikiau gyventi, ar tiesiog tyliai augina kaltės jausmą? Galbūt išmanusis laikrodis tapo dar viena nematoma spaudimo forma, kuriai paklūstame be didelio pasipriešinimo.
Skatina judėti, bet primena apie tai net tada, kai nenori
Didžiausias šių prietaisų privalumas, kad jie padeda stebėti fizinį aktyvumą realiu laiku. Dauguma žmonių pervertina, kiek iš tikrųjų juda per dieną. Laikrodis su žingsniamačiu parodo realybę, kai skaičius dienos pabaigoje nepasiekia tūkstančių, motyvacija išeiti į lauką atsiranda daug greičiau nei tuomet, kai pasikliauji vien savo jausmu.
Vis dėlto, šie įrenginiai dažnai siunčia priminimus, net kai tam ne laikas. Kai kurie žmonės pasakoja, kad vos prisėdę išgerti kavos ar pasikalbėti su kolega, jau po kelių minučių gauna žinutę, kad per ilgai sėdi. Vieniems tai naudinga, bet kitiems tampa papildomu spaudimu, ypač jei jaučiasi pavargę ar turi mažai laisvo laiko.
Tai skatina judėti, bet tuo pačiu ir kelia vidinį konfliktą. Ar aš tingiu, ar man tikrai reikia poilsio? Ar šitas žingsnių skaičius reiškia, kad diena buvo nesėkminga? Tokie klausimai gali virsti vidiniu nerimu, kuris ilgainiui atima džiaugsmą iš paties judėjimo.
Įrankis, kuris seka ne tik kūną, bet ir nuotaiką
Išmanusis laikrodis fiksuoja ne tik fizinį krūvį, bet ir tai, kaip organizmas reaguoja į stresą. Daugelis modelių matuoja širdies ritmą, kvėpavimo dažnį, net miego kokybę. Jei naktį per dažnai prabudai arba kvėpavai neritmiškai, ryte gausi ataskaitą, kuri ne visada pradžiugins.
Kai kuriems žmonėms tai tampa įrankiu suprasti savo savijautą ir laiku imtis veiksmų. Tačiau kiti pradeda dar labiau įsiklausyti į kiekvieną pulsą ar kvėpavimo pokytį. Pradeda abejoti, ar tikrai jaučiasi gerai, jei skaičiai rodo priešingai. Vietoje to, kad pasitikėtų savo kūnu, jie ima pasitikėti prietaisu.
Tokiu būdu technologija, kuri turėtų padėti, tampa nuolatinio stebėjimo simboliu. Kartais žmogus jaučiasi ne laisvas, o tarsi dalyvaujantis eksperimente. Ir nors niekas nevertė jo pirkti laikrodžio, jis jau nebeįsivaizduoja gyvenimo be jo.
Kaltės jausmas kaip naujas motyvatorius
Kai kurie naudotojai prisipažįsta, kad dienomis, kai nepasiekia užsibrėžto žingsnių skaičiaus, jaučiasi nusivylę. Ne todėl, kad fiziškai kažkas blogai, o todėl, kad praleido tikslą. Net jei tą dieną dirbo nuo ryto iki vakaro ar slaugė sergantį vaiką, skaičius ekrane vis tiek atrodo kaip kaltinimas.
Psichologai pabrėžia, kad ši vidinė įtampa gali virsti lėtu perdegimu. Kai tavo kūnas sako, kad pavargai, bet laikrodis primena, kad liko dar penki šimtai žingsnių, tu tampi tarsi skolininku. Prasideda nesibaigiantis lipimas į kalną, kurio viršūnė vis juda tolyn.
Tai nereiškia, kad visi išmanieji laikrodžiai yra žalingi. Svarbiausia – kaip žmogus juos naudoja. Jei prietaisas padeda pastebėti gerus įpročius, sekti progresą ir motyvuoti be spaudimo, tai gali būti puikus pagalbininkas. Bet jei jis tampa vertinimo sistema, kuri nulemia nuotaiką, vertėtų sustoti ir įvertinti, kam tai iš viso reikalinga.
Kaip rasti pusiausvyrą
Technologijos neturėtų būti nei priešas, nei gelbėtojas. Jos yra įrankis. Ir kaip su kiekvienu įrankiu – galima jį naudoti protingai, o galima tapti nuo jo priklausomu. Išmanieji laikrodžiai siūlo daug naudos, bet tik tuo atveju, jei žmogus nepamiršta, kad svarbiausias vertintojas ir naudotojas yra jis pats.
Geriausia, kai technologija padeda atsigręžti į save, o ne tolina. Jei pastebi, kad laikrodis primena ne apie judėjimą, o apie tai, kad nespėji, per mažai stengiesi arba kad kiti judėjo daugiau, verta pergalvoti, ar tai tikrai padeda gyventi geriau.
Kartais išjungti priminimą reiškia išgirsti save. Kartais verta išeiti pasivaikščioti be laikrodžio. Ir kartais tas vienas vakaras be žingsnių skaičiavimo tampa didžiausiu žingsniu į sveikesnį santykį su savimi.
