Monika ilgą laiką veikė kaip hipnotizuotoja — įteiginėjo sau vaizdinius bei juos atitinkančias išvadas. Darė tai nesąmoningai, bet efektyviai. Galiausiai pasiekė rezultatą (nenorimą, bet atitinkantį įtaigas).
Monika nežinojo, jog visiems ezoteriniams mokymams, burtams ir užkalbėjimams egzistuoja bendra nuostata: energija seka paskui mintį. Įsivaizdavęs save sveiką, energingą, žmogus padidina galimybę tokiam ir būti. Įsivaizdavęs ligotą ir suvargusį, greičiausiai toks ir taps. Kai kompiuterių specialistas rašo programą, jis ne visada žino, ar ji bus panaudota. Ateities vaizdiniai — tai savitas savęs programavimo būdas. Kartais jie neveikia, tačiau gali netikėtai lemti mūsų elgesį, pasiekimus ir kone visada darys įtaką mūsų savijautai. Dažniausiai savas gyvenimas gadinamas gana panašiais būdais. JAV psichoterapeute Janette Raimvater rašo apie kenksmingus svarstymų siužetus.
Populiariausi iš jų:
Jeigu aš nebūčiau… ištekėjusi, išsiskyrusi, paradusi darbą, pradėjusi dirbti neperspektyvų darbą ir kt. Kiekvienas žmogus ras dėl ko apgailestauti. Tikėtis, jog visas gyvenimas bus vien nenutrūkstamas kilimas į viršūnes, žinoma, galima, bet vargu ar daug mūsų pažįstamų niekada nėra patyrę nesėkmės.
Manęs niekas nemyli, nes aš… per stora, per plona, per jauna, per sena, pernelyg protinga ir t.t. Priežasčių galvoti apie save blogai rasime, jei tik jų ieškosime. Samprotavimai, prasidedantys teiginiais „niekas”, „visi”, „niekada”, yra klaidingi, bet itin padeda graužti save.
Jeigu ne jis, tai aš… gyvenčiau turtingai, laimingai, kitoje šalyje, turėčiau vaikų, neturėčiau vaikų ir t.t. Įdomiausia, jog taip samprotaujantieji sugeba neigti savo priklausomybę nuo kitų žmonių. Mintyse prikaišiodami kitiems, jie sykiu sugeba galvoti, kad tvarko savo gyvenimą patys ir galėtų jį tvarkyti daug geriau, jei ne keletas tyčia ar netyčia jiems pakenkusių.
Kaip nuostabu buvo anksčiau. Pokalbiai su savimi ir su kiekvienu, norinčiu ar nenorinčiu girdėti samprotavimų apie nuostabią praeitį, kai vaikai buvo maži, kai gyvenome ne čia, kai studijavome universitete ir t.t., itin mėgstami vyresnio amžiaus žmonių. Bet ir jauni geba užteršti savo mąstymą panašiais samprotavimais.
Paminėti bei panašūs svarstymai turi keletą bendrų bruožų: jie kelia nusivylimą; jiems skiriama pernelyg daug laiko; jie kliudo justi dabartį, nes nukreipia mintis į praeitį, kuri turėjo/galėjo būti kitokia, bet tikrai nebepakeičiama, arba į nepageidaujamą ateitį. Žmonės, kurie mano/jaučia esą nelaimingi ir nesąmoningai verčia save taip jaustis, gana dažnai nenori suvokti akivaizdaus fakto, kad jie gyvena šiandien ir nuo jų priklauso, ar Šiandien jie galvos apie sėkmę, ją įsivaizduos, ar pasirinks kitą minčių ir fantazijų kryptį.
Gediminas Navaitis
