Kai kurios šunų veislės jau daugelį metų kelia diskusijas – vieni jas laiko pavojingomis, kiti tvirtina, kad agresija priklauso ne nuo veislės, o nuo šeimininko auklėjimo. Vis dėlto kai kurios šalys yra nusprendusios tam tikrus šunis uždrausti ar apriboti jų laikymą. Bet ar tikrai šie šunys tokie pavojingi, ar jie tiesiog nesuprasti?
Draudimų priežastys dažniausiai susijusios su agresijos atvejais ir visuomenės saugumu. Pitbuliai, rotveileriai ar kanarų dogai dažnai atsiduria juodajame sąraše, nes jų fizinė jėga ir instinktai gali tapti pavojingi netinkamai juos auginant. Tačiau daugelis šių veislių mylėtojų teigia, kad tikrasis pavojus kyla ne iš šuns, o iš neatsakingų žmonių. Tad ar tikrai veislė lemia agresiją, ar viskas priklauso nuo auklėjimo?
Kaip atsirado šunų veislės?
Visi šunys kilę iš vilkų, o jų prijaukinimas prasidėjo maždaug prieš 15 – 40 tūkst. metų. Per tūkstantmečius žmonės juos selektyviai veisė pagal specifinius poreikius.
Įdomūs faktai apie šunų kilmę:
- Seniausios šunų veislės yra laikomos afganų kurtai, basendžiai ir saliukiai. Jų DNR yra viena artimiausių pirmykščiams šunims;
- Pirmieji naminiai šunys tikriausiai buvo naudojami medžioklei ir sargybai;
- Mažiausia šunų veislė – čihuahua, kurių svoris gali būti vos 1–2 kg;
- Didžiausia veislė – vokiečių dogas arba airių vilkogaudis, kurie gali pasiekti net 90 cm ūgį ties ketera.
Per veisimą susiformavo šimtai skirtingų veislių: nuo mažų dekoratyvinių šunų iki galingų darbinių veislių.
Kokioms funkcijoms buvo kuriamos veislės?
Šunų veislės buvo kuriamos pagal specifinius žmonių poreikius. Štai kelios pagrindinės jų kategorijos:
- Medžiokliniai šunys (pvz., bigliai, kurtai, pointeriai) buvo skirti sekti, persekioti ir atnešti grobį;
- Ganymo šunys (pvz., vokiečių aviganiai, koliai, borderkoliai) padėjo kontroliuoti gyvulių bandas;
- Sarginiai šunys (pvz., rotveileriai, bulmastifai, dobermanai) buvo veisiami apsaugai;
- Kovinių šunų veislės (pvz., pitbuliai, dogai, tosa inu) buvo naudojamos šunų kovoms, tačiau dabar tokia veikla daugelyje šalių uždrausta;
- Darbiniai šunys (pvz., Šveicarijos zenenhundai, Aliaskos malamutas) padėjo žmonėms transportuoti krovinius ir atlikti įvairias užduotis.
Kodėl kai kurios šunų veislės uždraustos?
Nors šunys yra žmogaus draugai, kai kurios jų veislės uždraustos dėl įvairių priežasčių:
- Agresyvumas ir pavojingumas. Kai kurios veislės buvo selektyviai veisiamos dėl agresijos, todėl jos gali būti pavojingos žmonėms;
- Netinkamos miesto sąlygos. Dideli ir stiprūs šunys gali būti pavojingi tankiai apgyvendintose vietose, ypač jei jie nėra tinkamai auklėjami;
- Bloga reputacija. Net jei konkretaus šuns elgesys priklauso nuo šeimininko, kai kurios veislės dėl savo praeities ar įvykusių incidentų laikomos pernelyg rizikingomis.
Kuriose šalyse draudžiamos tam tikros šunų veislės?
Draudimai įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui:
- Jungtinė Karalystė uždraudė amerikiečių pitbulterjerus, japonų tosa, Argentinos dogus ir brazilų mastifą;
- Danija draudžia 13 veislių, įskaitant amerikiečių stafordšyro terjerus ir kangalus;
- Australija draudžia importuoti kai kurias agresyvesnes veisles, įskaitant tosa inu ir pitbulius;
- Norvegija draudžia 6 veisles, tarp jų tokius šunis kaip brazilų mastifas, Argentinos dogas;
- Lietuvoje be tinkamo teisinio įforminimo yra draudžiamos 9 veislės.
Kokios šunų veislės dažniausiai uždraustos?
Dažniausiai draudžiamų šunų sąrašuose atsiranda šios veislės:
- Pitbulterjerai – veisti kovoms, todėl laikomi pavojingais;
- Stafordšyro bulterjerai – kartais draudžiami dėl agresyvumo;
- Argentinos dogai – stiprūs ir galingi šunys, kurie kai kuriose šalyse draudžiami;
- Tosa inu – reta, bet pavojinga veislė, veista Japonijoje kovoms;
- Brazilijos mastifas – labai teritoriniai ir nepriklausomi, todėl laikomi pavojingais nepatyrusiems šeimininkams.
Ar pavojingi šunys visada agresyvūs?
Ne visada. Šuns elgesys labiausiai priklauso nuo:
- Auklėjimo. Blogai išauklėtas šuo gali tapti pavojingas, nesvarbu, kokios jis veislės;
- Socializacijos. Jei šuo nuo mažens bendrauja su žmonėmis ir kitais gyvūnais, jis tampa draugiškesnis;
- Šeimininko patirties. Stipriems šunims reikia patyrusio ir atsakingo šeimininko, kuris mokėtų juos tinkamai valdyti.
„Dauguma agresijos atvejų kyla dėl netinkamo auklėjimo. Net pavojingų veislių šunys gali būti ramūs ir ištikimi, jei su jais dirbama teisingai“, – primena kinologas.
Ar draudimai yra pagrįsti?
Kai kurios veislės iš tiesų gali būti pavojingesnės, tačiau svarbu nepamiršti, kad šuns elgesys priklauso ir nuo auklėjimo. Prieš priimant sprendimą drausti tam tikras veisles, verta apsvarstyti, ar problema slypi pačioje veislėje, ar netinkamame jų laikyme. Jei ketinate įsigyti stiprios veislės šunį, turite pasiruošti jį tinkamai auklėti ir suprasti jo poreikius.
