Režisieriui Oskarui Koršunovui šie metai žymi solidų kūrybinės veiklos jubiliejų. Lygiai prieš 20 metų, politiškai sudėtingais 1990 m., Jono Vaitkaus kurso studentas publikai pristatė savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“.
Būtų galima ilgai vardinti O. Koršunovo laimėjimus, pelnytus Lietuvoje ir užsienyje. Jų už režisierius sulaukė vos pasirodęs tarptautinėje scenoje. Už tai, veikiausiai, būtų galima dėkoti lemtingam istoriniam momentui: būtent 1990 m. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, o subyrėjus Tarybų Sąjungai, atsivėrė keliai, leidžiantys išvykti į Vakarus. O. Koršunovui ir jo aktoriams tai buvo Edinburgo tarptautinis teatro festivalis.
Apie pradžių pradžią
Prisimindamas kūrybinio kelio pradžią, režisierius viename interviu yra užsiminęs, kad Lietuvoje „Ten būti čia“ nebuvo įvertintas. „Spektaklis nebuvo pastebėtas, o žiūrovai išeidavo iš salės, rodos, nieko taip ir nesupratę“, prisimena jis.
Griuvus sienoms, jauni kūrėjai gavo kvietimą sudalyvauti Edinburgo „Fringe“ festivalyje. Patekę į neįsivaizduojamai gyvą kūrybinio proceso vyksmą, sunkiai suvokiamą tarybiniam žmogui, lietuviai sudomino festivalio žiuri ir parsivežė pagrindinį prizą.
Kaip sako pats O. Koršunovas, Lietuvoje nelabai kas žinojo apie jaunųjų teatralų laimėjimą. Vis dėlto spektaklis nepraslydo pro Rūtos Vanagaitės akis: ji perpirko jį iš Akademinio teatro į Jaunimo teatrą. Režisūrinis O. Koršunovo debiutas sulaukė milžiniško žiūrovų susidomėjimo ir tapo pirmąja oberiutų trilogijos „Ten būti čia“, „Senė“ ir „Labas Sonia Nauji Metai“ dalimi.
Kritikai pradedančio režisieriaus darbuose įžvelgė mokytojo J. Vaitkaus braižą ir netgi praeities teatrų atbalsius, tačiau teatrologas Audronis Liuga jau tuomet išsakė mintį, kad šie spektakliai įteisino visiškai savitą reiškinį, neturintį analogų mūsų teatre.
Skandalingoji byla
Vis dėlto pagrindiniu atspirties tašku, nusakiusiu ir vėlesnių O. Koršunovo spektaklių tematiką, tapo 1997 m. pasirodžiusi „P.S Byla O.K.“, pastatyta pagal to paties pavadinimo Sigito Parulskio pjesę. Paties režisieriaus teigimu, šis spektaklis padėjo pamatą viskam, ką vėliau sukūrė OKT (Oskaro Koršunovo teatras). „P.S. Byla O.K“ savita raiška pradėjo kalbėti apie kartų konfliktą. Vėliau ši tema buvo vystoma beveik visuose režisieriaus darbuose.
Tuo metu spektaklis sukėlė audringą ir prieštaringą reakciją. Jo kūrėjai buvo kaltinami nepadorumu, perversiškumu ir komerciškumu. Pats O. Koršunovas mano, kad S. Parulskio tekstas, žymintis šiuolaikinės lietuviškos pjesės atsiradimą, ir jo inscenizacija metė visus įmanomus iššūkius to meto teatrui. Anot jo, iššūkiu tapo ir prasminiai spektaklio kodai, ir sudėtinga jo kūrimo specifika.
„Pjesės tekstas galbūt daug ką įžeidė, tačiau tai buvo situacijos diagnozė. Biblinės Abraomo ir Izaoko istorijos interpretavimas buvo drąsus, galima sakyti, šiek tiek šventvagiškas, bet kartu tiksliai apibūdinantis visos mūsų kartos savijautą. Mums rūpėjo išsakyti tai, kad jaunesnės kartos žmogus visada lieka pasyvios „aukos“ pusėje. Tėvų karta monopolizuoja jo santykį su istorija. Norėjome išsiaiškinti, kokia buvo paties Izaoko pozicija – galbūt jis norėjo būti paaukotas“, interviu, publikuotame knygoje „Sigitas Parulskis. 3 pjesės“, teigia O. Koršunovas.
Originalumas prieš tradicijas
Nepaisant gausios kritikos, „P.S. Byla O.K.“ Lietuvoje iš tiesų įtvirtino naują teatrinę kalbą ir, galima sakyti, iš esmės transformavo paties teatro sampratą. O. Koršunovas prisimena, kad įžengę į rampų šviesą, jis ir jo bendraminčiai alsavo maišto idėja. Jauni kūrėjai suvokė, kad teatras išsikvėpė. Jis nebesiūlė naujų patirčių, naujo požiūrio, gyvo dialogo tarp kūrėjų ir žiūrovų.
Būtent giluminis poreikis sukurti kažką kito, kas naujai atmerktų akis, supurtytų už atlapų ir įvardytų šiuolaikinio žmogaus situaciją, paskatino interpretuoti Danilą Charmsą (pirmieji trys spektakliai), imtis kontraversiškų naujų autorių pjesių (kaip antai Marko Ravenhillo „Shopping and fucking“) ir originaliai interpretuoti klasikos veikalus.
„Labiausiai ko nepakenčiu, tai neoriginalumo kūryboje. Ne todėl, kad originalumas pats savaime yra vertybė. Ne, taip nėra. Tačiau jei atsiranda kažkas naujo, naujas turinys, naujos formos, tai visada yra netikėta, iki galo nepažinu, todėl tai turi tam tikro efektingumo, kuris veikia“, viename interviu teigė O. Koršunovas.
Klasikos interpretacijos
Režisierius keletą kartų yra užsiminęs, kad jo teatras ne visada įvertinamas adekvačiai. Anot jo, kritikai pernelyg dažnai akcentuoja socialinę OKT tematiką ir nevisada išryškina tai, kad iš tiesų modernia raiška bandoma skverbtis kur kas giliau ir gvildenti amžinuosius žmonijos klausimus.
Turbūt ne veltui vieni sėkmingiausių pastatymų OKT istorijoje yra drąsios, gaivališkos ir sudėtingos klasikos interpretacijos. Naujas žvilgsnis į „Vasarvidžio nakties sapną“, „Meistrą ir Margaritą“, „Oidipą“, „Roemo ir Džuljetą“ bei „Hamletą“ įrodė, kad klasikiniai tekstai gali tapti medžiaga, pasiduodančia neįtikėčiausioms transformacijoms. Pritrauktos prie šiandienos problemų, jos sykiu atsigręžia į nemarias žmogaus būties problemas.
Pastarieji spektakliai sulaukė didelio kritikų bei žiūrovų susidomėjimo ir užsienio šalyse. „Nesame pratę matyti tokių klasikos interpretacijų, tačiau tai tikrai labai įdomu“, įspūdžiais dalijosi Prancūzijos žiūrovai. „Spektaklis tikrai įspūdingas. Reginys sukrečia, ilgai išlieka atmintyje, verčia mąstyti“, po „Hamleto“ pristatymo Romoje dėstė italų kino pažiba Roberto Benigni.
Uždaro rato grėsmė?
Vis dėlto iš kritikų pusės ėmė pasigirsti ir tam tikrų nuogąstavimų, kad individuali O. Koršunovo raiška pamažu tampa sėkmingai parduodamu prekiniu ženklu. A. Liuga pastebi, kad šiais laikais tinkamai pateiktas maištas tapo paklausia preke. Anot jo, O. Koršunovas išmoko to pateikimo meno. Tačiau ar sukurtas modelis neuždaro režisieriaus panašiame rate, koks vaizduojamas OKT logotipe, retoriškai klausia teatrologas. Ir nuoširdžiai palinki nevirsti firminiu ženklu, o išlikti asmeniu.
Bet kuriuo atveju seniai nebeliko abejonių, kad O. Koršunovo spektakliai sukūrė ne tik naują lietuviško teatro kalbą. Jie tapo svarbia visos mūsų kultūros dalimi. Tokios, kuri pristatoma, girdima ir vertinama pasaulyje. Tai džiugina. Ir verčia tikėtis, kad įdirbta dirva bus derlinga naujoms kūrybinėms mintims ir iniciatyvoms.
