Tarptautinė astronomų komanda paskelbė apie atradimą, kuris gali iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie tai, kaip formuojasi planetos.
Tiriant tolimą žvaigždžių sistemą paaiškėjo, kad joje planetos išsidėsčiusios visiškai kitaip, nei iki šiol buvo laikoma įprasta. Šis netikėtas atradimas meta rimtą iššūkį dešimtmečius dominavusiems planetų formavimosi modeliams.
Tyrimo rezultatai vasario 11 dieną publikuoti prestižiniame mokslo žurnale „Science“. Astronomų teigimu, pirmą kartą aptikta aiškių įrodymų, kad planeta galėjo susiformuoti aplinkoje, kurioje jau buvo beveik nelikę dujų – medžiagos, iki šiol laikytos esmine planetų gimimui.
Sistema, kuri laužo taisykles
Naujoji sistema sukasi aplink raudonąją nykštukę LHS 1903, esančią maždaug už 116 šviesmečių nuo Žemės. Tyrėjai, vadovaujami Voriko universiteto mokslininko dr. Thomaso Wilsono, naudodamiesi Europos kosmoso agentūros (ESA) palydovu CHEOPS, aptiko ketvirtąją planetą šios sistemos pakraštyje.
Būtent ši planeta, pavadinta LHS 1903 e, ir tapo didžiausia mįsle. Ji yra uolinė „superŽemė“, kurios spindulys maždaug 1,7 karto didesnis už mūsų planetos. Tačiau didžiausia staigmena – jos vieta sistemoje.
Mūsų Saulės sistemoje bei daugelyje kitų iki šiol stebėtų sistemų galioja gana aiški struktūra: arčiau žvaigždės formuojasi mažesnės, uolinės planetos, o toliau – dujų milžinės. Taip yra todėl, kad arti žvaigždės stipri spinduliuotė neleidžia išsilaikyti storoms dujų atmosferoms, o tolimesniuose, vėsesniuose regionuose dujos gali kauptis.
Tačiau LHS 1903 sistemoje viskas vyksta atvirkščiai. Arčiausiai žvaigždės yra uolinė planeta, po jos – dvi dujinės planetos su išplėstomis atmosferomis, o pačiame išoriniame pakraštyje – dar viena uolinė superŽemė. Toks išsidėstymas prieštarauja tradiciniams modeliams.
Išvirkščias planetų gimimas
Mokslininkai iš pradžių svarstė įvairius galimus paaiškinimus. Galbūt išorinė planeta kadaise turėjo storą dujinę atmosferą, kuri buvo prarasta dėl susidūrimo ar kitų dinamiškų procesų? O gal planetos apsikeitė vietomis per ilgą sistemos evoliuciją?
Tačiau atlikus išsamius modeliavimus šios versijos buvo atmestos. Tyrimo bendraautoris, Berno universiteto profesorius Yannas Alibertas, pabrėžė, kad kompiuteriniai modeliai rodo visai kitokį scenarijų: planetos šioje sistemoje galėjo formuotis ne vienu metu, o nuosekliai – viena po kitos.
Pagal šį modelį, dvi dujinės planetos susiformavo anksčiau, kai protoplanetiniame diske dar buvo gausu dujų. Tuo tarpu LHS 1903 e atsirado gerokai vėliau – tuo metu, kai dujų rezervai jau buvo beveik išsekę. Tai reiškia, kad ji formavosi dujų nuskurdintoje aplinkoje.
„Atrodo, kad radome pirmuosius įrodymus, jog planeta susiformavo tada, kai dujų jau beveik nebeliko“, – teigė T. Wilsonas. Šis scenarijus vadinamas „išvirkščiu“ planetų formavimusi, nes jis prieštarauja įprastai planetų gimimo sekai.
Naujas požiūris į planetų sistemas
Šis atradimas gali turėti platesnių pasekmių nei tik vienos neįprastos sistemos paaiškinimas. Iki šiol planetų formavimosi teorijos daugiausia buvo grindžiamos mūsų Saulės sistemos pavyzdžiu. Tačiau egzoplanetų tyrimai vis dažniau rodo, kad Visata gerokai įvairesnė nei manyta.
ESA mokslininkė Isabel Rebollido pažymėjo, kad stebint vis daugiau skirtingų sistemų, tampa akivaizdu, jog Saulės sistema gali būti ne universali taisyklė, o tik vienas iš daugelio galimų scenarijų.
Kiekvienas naujas atradimas leidžia patikslinti ar net perrašyti esamus modelius. LHS 1903 sistema parodo, kad planetų išsidėstymas gali priklausyti ne tik nuo atstumo iki žvaigždės, bet ir nuo to, kada konkreti planeta susiformavo – ankstyvuoju ar vėlyvuoju sistemos evoliucijos etapu.
CHEOPS misijos indėlis
Atradimas taip pat išryškina Europos kosmoso agentūros CHEOPS (Characterising Exoplanet Satellite) misijos svarbą. Šis palydovas specializuojasi jau žinomų egzoplanetų charakterizavime ir padeda tiksliau nustatyti jų dydžius bei savybes.
Pasak CHEOPS projekto mokslininko Maximiliano Güntherio, planetų formavimosi ir evoliucijos procesai vis dar slepia daugybę paslapčių. Tokios netikėtos sistemos kaip LHS 1903 suteikia itin vertingų užuominų, leidžiančių geriau suprasti, kaip gimsta ir vystosi planetos skirtingose Visatos vietose.
Kol kas aišku viena, jog mūsų Saulės sistema nebėra laikoma vieninteliu „standartu“. Vis daugiau atradimų rodo, kad planetų pasaulis yra gerokai sudėtingesnis, o Visata – kur kas kūrybiškesnė, nei galėjome įsivaizduoti.
