Norėdami pastatyti automobilį į parkavimo vietą, vairuotojai turi tiksliai įvertinti, ar ji pakankamai erdvi, taip pat preciziškai manevruoti transporto priemone. Ne visiems šiuos veiksmus pavyksta atlikti sėkmingai iš pirmo karto, o kartais automobilis pastatomas netvarkingai ir trukdo kitiems eismo dalyviams.
Vairavimo instruktorių patirtis rodo, kad daugybei mažiau patyrusių vairuotojų kyla ir kitokių iššūkių, pavyzdžiui, tinkamai įvertinti stovėjimo vietos erdvę. Tačiau gamintojai stengiasi pašalinti šią problemą, todėl vis plačiau diegia įvairias automobilio statymą palengvinančias sistemas.
Nuo pypsėjimo iki vaizdo
Automobilių gamintojai daro viską, kad vairuoti būtų kuo patogiau ir saugiau, todėl kuriamos įvairios sistemos, palengvinančios įvairius kasdienius manevrus. Vienas iš veiksmų, kurį vairuotojams dažniausiai tenka atlikti net keletą kartų per dieną, yra pastatyti automobilį į stovėjimo vietą.
Vieni populiariausių, paprasčiausių ir geriausiai vairuotojams žinomų įtaisų yra parkavimo jutikliai. Dažniausiai galiniame bei priekiniame buferiuose įmontuoti jutikliai apie kliūtį praneša garsiu pypsėjimu: taip jie padeda geriau išnaudoti stovėjimo vietos erdvę ir išvengti susidūrimo.
Tačiau, kaip pastebi vairavimo mokyklos „Autologija“ vadovas ir saugaus eismo specialistas Kastytis Povilaitis, ši sistema turi ir trūkumų.
„Tokios sistemos jutikliai dažniausiai montuojame buferyje. Jie fiksuoja kliūtis, kurios yra daugmaž tame pačiame aukštyje. Tačiau jei pasitaiko kliūtis, kurios jie neatpažįsta, galima apgadinti automobilį.
Pavyzdžiui, gausu konteinerių, kurių viršutinė dalis išsikišusi, o pagrindas yra kiek toliau. Parkavimo jutikliai gali tokios kliūties neužfiksuoti ir, kol vairuotojas laukia signalo iš sistemos, galima išdaužti stiklą ar kitaip apgadinti automobilį“, – perspėja K. Povilaitis.
Išvengti tokių situacijų padeda didesnis vairuotojų dėmesingumas arba galinio vaizdo kameros, padedančios matyti už automobilio esantį realų vaizdą. Pirmosios tokio tipo sistemos buvo pademonstruotos dar 1956-ųjų koncepciniame „Buick Centurion“ automobilyje.
Masinėje produkcijoje galinio vaizdo kameros pasirodė 1991-iaisiais „Toyota Soarer Limited“ modelyje, bet automobilis buvo skirtas tik Japonijos rinkai. Didesnis proveržis įvyko po dešimtmečio, o dabar ši funkcija diegiama vis plačiau. Pavyzdžiui, net ir mažiausi „Ford“ modeliai „Puma“ bei „Fiesta“ savo vairuotojams siūlo galinio vaizdo kameros sistemą, gerokai palengvinančią parkavimą.
Aktyvi pagalba
Dabar gamintojai jau kuria stebėjimo kameras, kurios vairuotojams gali parodyti 360 laipsnių vaizdą. Tačiau net ir tai ne visada padeda išvengti sunkumų, todėl žengiamas dar vienas žingsnis į priekį ir diegiamos sistemos, padedančios parkuoti automobilį fiziškai.
Vieną pirmųjų tokio tipo sistemų prieš du dešimtmečius pademonstravo „Lexus“. O vienas pirmųjų gamintojų, pasiūliusių tokią sistemą daugeliui įperkamuose modeliuose, buvo „Ford“. Jau 2012-iaisiais ši sistema buvo pristatyta pasirinkusiems kompaktinės klasės „Focus“ modelį, o šiandien „Active Park Assist“ įrengta visuose gamintojo automobiliuose, net ir pačiuose mažiausiuose.
„Active Park Assist“ leidžia vairuotojams lengviau įvertinti situaciją ir nedaryti klaidų sukant vairą, nes tai atlieka pati sistema. Kaip pastebi K. Povilaitis, šiuos veiksmus gamintojas siūlo patikėti automobiliui ne veltui, nes būtent jie kartais tampa iššūkiu vairuotojams.
„Parkavimasis dažnai susijęs su važiavimu atbulomis, o tai nėra natūralu. Pavyzdžiui, mes vaikštome į priekį, atgal – nebent pramogaudami, todėl eiti atbulomis sudėtinga. Taip pat ir su automobilio statymu, nes važiuojant atbulomis reikia įvertinti, kad kai kuriuos veiksmus turime atlikti kitaip, nei judėdami į priekį“, – pabrėžia K. Povilaitis.
Pavyzdžiui, minėta „Ford“ sistema palengvina lygiagrečiai pastatyti automobilį, taip pat padeda išvažiuoti iš stovėjimo vietos ar pastatyti automobilį į standartinę stovėjimo vietą, tarkime, prie prekybos centrų įrengtose stovėjimo aikštelėse.
Pakanka paspausti specialų sistemos aktyvavimo mygtuką ir ultragarso jutikliai pradeda ieškoti tinkamos parkavimo vietos, o ją suradę apie tai praneša vairuotojui. Po to telieka vadovautis vairuotojams pateikiamais nurodymais: kokią pavarą įjungti, kada stabdyti ar spausti akceleratorių, o tuo metu vairą valdo pati sistema ir jo liesti nereikia.
Padeda vairuotojui tobulėti
K. Povilaitis pastebi dar vieną tokios sistemos privalumą: ji ne tik pagelbsti kasdienėse situacijose, bet ir gali prisidėti prie vairuotojo tobulėjimo.
„Galbūt vairuotojas nuolat važinėja transporto priemone, kurioje įdiegta tokia sistema, bet gal jam teks vairuoti automobilį, kuris jos neturi, ir tokiu atveju statyti jį reikės pačiam. Prisiminus, kaip veikia sistema, galima bandyti atkartoti tuos veiksmus ir parkuotis savarankiškai.
Tokios sistemos padeda ištreniruoti akį, kad galėtume įvertinti, ar pasirinktoje vietoje automobilis tilps, ar ne. Paprastai, kad to pasiektume, reikia gerokai padirbėti, todėl panašios sistemos naudingos ir šiuo atžvilgiu“, – priduria saugaus vairavimo specialistas.
Derėtų nepamiršti, kad visos tokio pobūdžio sistemos vairuotojui tik padeda, bet jo nepakeičia, todėl visada svarbu stebėti aplinką ir būti pasiruošus perimti automobilio valdymą į savo rankas. Šiuo atžvilgiu „Active Park Assist“ neleidžia peržengti ribos, nes stabdo ir akceleratorių valdo vairuotojas.
