Turbūt daugelis mūsų turime brolių ir seserų ar bent jau artimoje aplinkoje teko susidurti su tais, kurių jie turi. Greičiausiai esame pastebėję, kad tarp jų beveik visada vyksta tam tikra konkurencija. Vyresnis brolis šeimoje dažniausiai elgiasi pavyzdingai, sulaukia daugiau pagyrų per šeimos šventes, o antrajam dažnai nepelnytai tenka likti nuošalyje. Panašiai yra ir su įvairiomis išmaniųjų telefonų flagmanų modifikacijomis – prieš porą mėnesių pristatytas „Huawei P40 Pro” pateko įvairių apžvalgininkų rankas, nuolat sukosi reklamose ir maudėsi prožektorių šviesose.
Tuo metu kartu debiutavęs „P40” buvo tarsi pamirštas ir apie jį priminė nebent prekybininkų plakatai, skelbiantys apie kur kas labiau prieinamą jo kainą ir statantys jį į pigios alternatyvos „Pro” versijai poziciją. Tačiau ar tikrai šis išmanusis yra suprastas gerai? Galbūt jis netgi labiau vertas dėmesio nei jo brangesnis brolis?
Dizainas
„Huawei P40 Pro” šiemet mane kaip reikiant nustebino įspūdingais dizaino sprendimais – masyviu rėmu, visomis kryptimis lenktu ekranu ir tiesiog su niekuo nesupainiojamu pojūčiu rankoje. Deja, „P40” nuėjo kur kas lengvesniu keliu ir tik švelniai atsijaunino.
Kadangi tai vis tiek yra prabangiausios „Huawei” išmaniųjų serijos atstovas, kompanija nepasikuklino ir parinko tas pačias prabangias medžiagas, kaip ir „Pro” variante – stiklą ir aliuminį. Iš kosmetinės pusės viskas kaip ir gerai; stiklinė nugarėlė švelniai lenkta ir nudažyta madinga spalva. Į mano rankas pateko balta versija, turinti blizgančio perlamutro efektą, atrodantį labai patraukliai. Galbūt „P40 Pro” esanti matinio sidabro nugarėlė vis dar ima mano topo viršų, bet tikrai negaliu skųstis.
Modernią išvaizdą papildo prabangos suteikiantis blizgus aliuminio rėmas, sujungiantis ekrano ir galinės dalies stiklus į sumuštinį. Deja, jis kažkodėl delne nesuteikia tokio prabangos jausmo kaip „P40”. Greičiausiai, dėl to kaltas įspūdingai nedidelis svoris, netgi privertęs mane kurti sąmokslo teorijas apie galimai panaudotą plastiką. Išskirtinumo nesuteikia ir visiškai plokščias ekranas, kuris daliai žmonių greičiausiai bus privalumas dėl atsitiktinių paspaudimų prevencijos.
Kita vertus, labai peikti dizaino negaliu, nes „P40” atlieka labai svarbią misiją – siūlo kompaktiškus matmenis kasmet kaip ant mielių augančių telefonų terpėje. Šio modelio dydis leidžia jį idealiai valdyti viena ranka netgi be dėklo, o įsimetus į kišenę netgi galima užmiršti apie „P40” egzistenciją. Aš asmeniškai to nelaikau dideliu privalumu, tačiau visą testavimo laikotarpį keistai mėgavausi šia telefono ypatybe. Galbūt tuo vasarą džiaugsitės, kai šortų kišenės neplėšys koks nors gigantas.
Vis dėlto „Huawei” nusipelno niukso už tai, kad begėdiškai pasinaudojo proga sutaupyti ir pasirūpino tik nevisaverčiu IP53 atsparumu vandeniui ir dulkėms, kai „P40 Pro” gavo normalų IP68. Kaip ten bebūtų, „Huawei P40” yra turbūt kompaktiškiausias ir patogiausias iš dabartinių flagmanų, nors ir nesiūlo jokių išsižioti verčiančių dizaino sprendimų.
Ekranas
Jeigu reikėtų išrinkti dalyką, kuris „Huawei P40” paverčia darbiniu arkliuku, tai be abejonės būtų ekranas. Problema ne tame, kad jis kažkuo blogas, veikiau gamintojas galėjo šiek tiek labiau pasistengti.
Reikalų turime su 6,1 colio įstrižainės FHD+ raiškos OLED technologijos matrica – visi šie parametrai identiški praėjusių metų „Huawei P30”. Nors šeši coliai vis dar skamba įspūdingai, realybėje ekranas yra labai nedidelis ir puikiai dera su kompaktiškumo tema. Nepasakyčiau, kad jis per mažas, tačiau tiems, kas telefono nuolatos nepaleidžia iš rankų, erdvės maksimaliai komfortiškam darbui gali pritrūkti.
Visgi labiausiai mane iš proto varęs dalykas – stambūs juodi rėmai. Pastebėjau, kad juos turi ir „P40 Pro”, bet ten juos šiek tiek paslepia lenktas stiklas, o čia gigantiški apvadai nutaikyti tiesiai į vartotojo akis. Vėlgi – daugeliui tai nebus pasaulio pabaiga, bet flagmane jau norėtųsi kažko modernesnio. Kur kas mažiau už šį dalyką kliuvo kapsulės formos išpjova kairiajame viršutiniame kampe. Jos pradėjau nepastebėti jau antrą dieną ir netgi buvau linkęs jai atleisti dėl suteikiamo itin gerai veikiančio atrakinimo veidu, kuris nepaveda ir naktį.
Pati matricos kokybė irgi nėra bloga. Vaizdas kontrastingas, ganėtinai tikslus ir malonus. Manau, prieš metus ar dvejus „P40” ekranas būtų laikomas vienu etalonų. Deja, čia neradau tos ugnelės, kuria pasižymi dabartiniai „Samsung” flagmanai ar „OnePlus 8 Pro”, glostantys akį ir verčiantys gėrėtis kiekvienu vaizdu ekrane. Šviesumas irgi netrykšta iš stiklinės – problemų įžiūrėti turinį nėra, bet konkurentai siūlo geriau. Iš trūkumų dar galima paminėti 90Hz atsinaujinimo dažnio, suteikiančio sklandaus naudojimo pojūtį, nebuvimą – dar vienas nukirptas kampas kompanijos sąskaitoje.
Gyvenimas be „Google”
„Huawei” telefonai be „Google” paslaugų paketo jau nebekelia tokios nuostabos, kaip prieš porą mėnesių. Kompanija pasistengė šią spragą užpildyti įvairiais sprendimais, o dauguma jų trūkumų ir ribotumų jau buvo plačiai aptarti.
Man asmeniškai, jau naudojusiam „Huawei P40 Pro” ir „Huawei P40 Lite”, migracija į „P40” buvo ganėtinai sklandi. Kaip ir anksčiau pasinaudojau „Huawei” rekomenduojama „Phone Clone” aplikacija, kuri iš mano seno telefono perkėlė ne tik visas SMS žinutes, skambučius, kontaktus ir nuotraukas, bet ir daugumą programėlių. Patogu, nes kai kurių jų vis dar nėra kompanijos aplikacijų parduotuvėje „AppGallery”.
Kitaip nei ankstesniais kartais, šįkart pasirinkau naudoti „MoreApps” programėlę, kurią galima atsisiųsti iš jau minėto „AppGallery”. Ji, priklausomai nuo regiono, parinks populiariausias programėles, kurių nėra „Huawei” aplikacijų parduotuvėje, ir pateiks nuorodą, iš kur ją galite įsidiegti. Taip pat labai patogi paieškos funkcija – „MoreApps” paieškos langelyje galite suvesti praktiškai bet kokios programos pavadinimą ir keliais paspaudimais ją atsisiųsti. Tai patogu, nes nereikia braidyti „Google” platybėse, ieškant apk failų – iškart gaunate veikiantį šaltinį.
Na, o kad naudodami „Huawei P40” serijos išmanųjį nejaustumėte jokio diskomforto dėl „Google” paslaugų paketo nebuvimo, specialiai savo skaitytojams sukūrėme specialų gidą, kurį rasite paspaudę šią nuorodą.
Jeigu reikėtų apibūdinti savo nuotaikas po kelių savaičių „Huawei P40” testavimo, pasakyčiau, jog tikrai itin didelių nepatogumų nepatyriau. Taip, šiek tiek erzina, kad prie internetinės bankininkystė reikia jungtis naudojant mobilųjį parašą, nemalonu, jog vis dar nėra galimybės parduotuvėse atlikti bekontakčių atsiskaitymų ir tenka nešiotis banko kortelę, neveikia „Monese” ir kad „Google Analytics” tenka naudotis per naršyklę, tačiau per kurį laiką prie to pripratau. Juo labiau, kad tokie kasdieniai dalykai kaip „Waze”, „Google Maps”, socialiniai tinklai, dauguma elektroninių parduotuvių, biuro programos ar muzikos programėlės puikiai veikia.
Veikimas
Kuo „Huawei P40” išsiskiria iš kitų pigesnių flagmanų, jog veikimo dalyje čia nerasime jokių kompromisų – viskas čia perkelta tiesiai iš aukščiausios klasės, neprimerkiant akies jokioje specifikacijų lapo eilutėje.
Tai reiškia, kad telefono smegenys yra šiuo metu galingiausias „Huawei” procesorius – „Kirin 990 5G”. Galbūt sintetiniuose testuose jis vis dar nerenka tiek taškų, kiek išmanieji su pačiu pačiausiu „Snapdragon 865” lustu, bet realybėje tai visiškai nesijaučia. Prie to prisideda ir greita 8GB operatyvioji atmintinė bei talpi 128GB vidinė talpykla, kurią dar galima išplėsti specialia „NM” atminties kortele. Žodžiu, rinkinys toks, koks ir priklauso flagmanui.
Naudodamas „Huawei P40” kasdien, patyriau tik geras emocijas. Jau testuodamas analogiškus parametrus turintį „P40 Pro” pastebėjau, kad aplikacijos čia kažkodėl atveriamos anksčiau nei net ir teoriškai galingesniuose telefonuose. Taip pat neteko patirti jokių nemalonių strigimų ar kažko, kas atitrauktų nuo tuo metu atliekamo veiksmo.
Panašiai yra ir su žaidimais. Nežinau, ar tai veikti šiame nedideliame 6,1 colio įstrižainės ekrane bus labai patogu, bet „P40” geležis visus iki vieno bandytus žaidimus gliaudė kaip riešutus. Nesvarbu ar maksimaliais nustatymais kalčiau „Call of Duty: Mobile”, ar lenktyniaučiau „Asphalt 9” trasoje, bent jau pirmąją žaidimo valandą jokių lėtėjimo ženklų nepastebėjau – viskas sklandu. Kaitimas irgi nėra problema, tačiau „P40” jis šiek tiek labiau jaučiamas nei „Pro” versijoje.
Visa tai leido mūsų tradicinį testą buvo išlaikyti be klaidų. „P40” neišspausdamas nė vieno prakaito lašo atidarė socialinių tinklų („Instagram“, „Facebook“, „Messenger“ ir „WhatsApp“), naujienų portalų („DELFI“, „15min.lt“), „AnTuTu“, kameros ir „YouTube Vanced” programėles bei be sutrikimų aukščiausiais grafikos nustatymais patempė „Call of Duty: Mobile” ir „Asphalt 9” žaidimus. 8GB RAM, kaip ir tikėtasi, viską išlaikė fone.
Paminėjimo nusipelno ir „EMUI 10.1” vartotojo sąsaja, veikianti Android 10 pagrindu. Ji labai puikiai optimizuota, puikiai tvarkosi su procesais ir užtikrina, kad jokios programėlės slapta nesiurbtų galios ir baterijos syvų. Taip pat džiugina įvairios smulkmenos, tokios kaip akių sekimas, naudojant atrakinimui veidu skirtą sensorių. Pavyzdžiui, jei telefone skaitote SMS žinutę ar elektroninį laišką, bet staiga nukreipiate akis į kompiuterio ekraną ar pasisveikinti atėjusį kolegą, ekranas pritems, o jums vėl atsukus žvilgsnį į išmanųjį – vėl įsijungs. Galbūt galima gyventi ir be to, bet vis tiek malonu.
Pagirti noriu ir puikiai veikiantį po ekranu įkurdintą optinį pirštų antspaudų skenerį – jis neabejotinai vienas greičiausių ir patikimiausių, kuriuos teko naudoti pastaruoju metu. Nenuvylė ir ryšiai – Bluetooth, GPS veikė be sutrikimų, o Wi-Fi stiprumas ir greitis buvo pavyzdiniai. Deja, porą kartų išmanusis nesugebėjo pasiekti interneto, nors ir buvo prisijungęs prie maršrutizatoriaus, o kiti prie to paties tinklo prijungti prietaisai veikė be problemų – tikiuosi, tai buvo vienetinis atvejis, kuris daugiau nepasikartos.
Taip pat dėmesį reikėtų atkreipti ir į tai, kad „P40” palaiko 5G ryšį. Taip, šiuo metu penktos kartos tinklo infrastruktūros Lietuvoje dar nėra, bet jei perkate telefoną bent jau porai metų, beveik neabejoju, kad ją išbandysite vieni pirmųjų.
Garsas
„Huawei P40 Pro” buvo pirmasis gamintojo telefonas, pademonstravęs, kad kompanija pagaliau susirūpino atkuriamo garso kokybe ir vartotojui nebereikės iš visų jėgų spausti garsinimo mygtuko arba pavydžiai žiūrėti į konkurentų telefonus turinčius aplinkinius. „Huawei P40” taip pat žengė į priekį, bet ne taip stipriai.
Labiausiai patobulėjo garsiakalbis. Nepasakyčiau, kad žingsnis nuo pirmtako labai didelis, nes jis vis dar vienas ir apatinėje briaunoje. Suprantu, jog šiuolaikiniame telefone vietos ne pyragai, tačiau ne vienas gamintojas rado būdų panaudoti pokalbių ausinę kaip antrą garso šaltinį ir taip sukurti bent jau šiokį tokį stereo efektą. „P40” garsiakalbis skamba šiek tiek sodriau nei „P30” ir jau nebėra baisu pažiūrėti vieną kitą „YouTube” vaizdo įrašą be ausinių. Deja, visi naujesni „iPhone” ar dauguma šiųmečių Android flagmanų vis dar skamba garsiau ir maloniau. Kažkodėl netgi „P40 Pro” demonstravo minimaliai geresnius rezultatus.
Pokalbių ausinė, kaip ir praėjusių metų modelyje, atsidūrė po ekranu ir jį išnaudoja kaip rezonatorių. Susikalbėti problemų nėra, tačiau nepratusiems, tai reikalaus tam tikro įpratimo laikotarpio – pašnekovo garsas girdimas tarsi iš visur. Užtat garso, kaip ir mikrofonų kokybe, skųstis sunku.
Kamera
Šiandien jau nieko nebestebina, kad „Huawei” flagmanai be konkurencijos laimi aukščiausias įvairių topų vietas, o įvairūs kamerų ekspertai jiems negaili liaupsių. Tačiau įspūdingiausia tai, jog bendrovė kiekvienais metais suranda būdų pristatyti fotografijos inovacijų, kurias konkurentai nukopijuos tik kitąmet. „Huawei P40” šias tradicijas pratęsė, nors ir nepakilo iki „Pro” versijos aukštumų.
Įrenginio galinių kamerų modulio žvaigždė – 50MP f/1,9, pagrindinis sensorius, identiškas „P40 Pro”. Gera pradžia kaip kompaktiškam įrenginiui, kadangi jis yra meistriško 1/1,28 colio dydžio ir gali pasigirti ISO 409,600 reikšme – geriausia, ką šiuo metu galima rasti išmaniajame telefone. Pridėkime dar ir fokusuoti galintį kiekvieną bei dirbtiniu intelektu paremtą baltos spalvos balansą ir turime tiesiog žudantį ginklą.
Pagal nutylėjimą, taupant atmintinę fiksuojamos 12,5MP nuotraukos tiesiog negali nenudžiuginti. Dienos metu į akis krenta puiki ekspozicija ir itin platus dinaminis diapazonas bei „Huawei” skiriamuoju bruožu tapusios šiek tiek šiltesnės nei realybėje spalvos (kaltas RYYB filtras). Taip pat neįmanoma nepastebėti puikaus detalumo – kadruose matoma kiekviena dulkelė ar taškelis, o programinė įranga dar ir dirbtinai efektą sustiprina. Beje, 50MP raišką galima įsijungti, bet daugeliui vartotojų pakaks ir standartinio režimo.
Žinoma, puiki kokybė negali būti be kabliukų. Didelis kameros sensorius laikomas privalumu, nes užfiksuoja daugiau šviesos ir švelniai sulieja foną apie objektą, tačiau turi ir vieną minusą – jis visiškai netinka fotografavimui iš nedidelio atstumo. Jei norėsite įamžinti nuotrauką iš 10 ar 20 centimetrų atstumo, viskas atrodys tarsi nesufokusuota ir nekokybiška.
Viską atperka fotografija prasto apšvietimo sąlygomis. Fiksuojant kadrus automatiniu režimu sugaunama labai daug detalių ir šviesos, galima džiaugtis puikiu dinaminiu diapazonu. Aišku, vyšnia ant torto yra naktinis režimas – paspaudžiate fotografavimo mygtuką, kelias sekundes ramiai palaikote telefoną, kol jis atlieka savo magiją, ir gaunate tokią foto, kurią galite kelti į „Instagram” ir laukti pranešimų apie širdeles. Šis režimas sutvarko gatvės žibintų šviesą, pagerina dinaminį diapazoną ir paverčia kadrus akiai patraukliais
Automatinis režimas
Naktinis režimas
Naktinis režimas
Automatinis režimas
Antroji kamera – 8MP teleobjektyvas. Deja, jis iš tolo neprilygsta periskopinei sistemai iš „P40 Pro”, bet savo pagrindinę užduotį atlieka gerai. Vaizdas be nuotolių priartinamas 3 kartus, o su programinės įrangos įsikišimu galima gauti ir labai neblogas 5x nuotraukas. Jų kokybė tikrai ne tokia gera kaip pagrindinio sensoriaus, tačiau man jos visiškai pakako. Tiesą sakant, išbandęs šią kamerą pradėjau abejoti, ar tikrai išmaniojo nugarėlėje būtinas periskopas.
Pagrindinė kamera
3x priartinimas
5X priartinimas
Užtat gauti velnių nusipelnė trečioji 16MP plataus kampo kamera. Visų pirma, kampas ne toks jau platus, kaip pas konkurentus. Antra – nuotraukų kraštai, nepaisant programinės įrangos pastangų, vis dar atrodo keistai. Galų gale ir pati kokybė praktiškai nepasistūmėjo nuo pirmtako, kadangi šis objektyvas fotografuoja prasčiausiai iš visos trijulės. Detalumas prastas, kaip ir visi kiti nuotraukos parametrai, kurie raudonuoja prieš pagrindinį sensorių. „Huawei” rimtai turėtų susirūpinti šiuo sensoriumi.
„Huawei P40” iš „P40 Pro” nepaveldėjo ketvirtojo „ToF” jutiklio, kuris nuostabiai sulieja foną portreto ir diafragmos režimuose, todėl tam naudoją teleobjektyvą. Deja, fono suliejimas nė iš tolo neprilygsta vyresniajam broliui, nors patys portretai ir ganėtinai patrauklūs akiai.
Apie filmavimą negaliu pasakyti kažko pernelyg neigiamo. Pagrindinis jutiklis puikiai stabilizuotas, tiksliai fokusuoja, tačiau sunkiai susidoroja su 4K 60fps parinktimi. Vis dėlto tai atpirks didelis sensorius, leisiantis filmuoti kokybiškai net ir prastesnio apšvietimo sąlygomis.
Gerai ir tai, jog 32MP asmenukių kamera čia persikėlė tiesiai iš brangesnio Huavėjaus. Ji geba idealiai užfiksuoti veido tekstūrą ir nėra tokia jautri apšvietimui, kaip jos pirmtakai. Tiesą sakant, panašu, jog jos kokybė jau prisivijo galines kameras, kas yra labai teigiamas dalykas.
Baterija
Žinant faktą, kad „Huawei P40” yra pozicionuojamas kaip kompaktiškų telefonų klasės atstovas, instinktyviai tikėjausi susidurti su nedidele baterija ir tradicinėmis ištvermės problemomis, tačiau prelegentui pavyko išsisukti. Gaila, kad jis suklupo kitoje vietoje.
Apie viską nuo pradžių – viduje 3800mAh baterija, kuri tikrai ypatingas pasiekimas. Visgi šiemet bendrovė kaip niekad anksčiau susikoncentravo į programinės įrangos optimizacijos, todėl buvo nuspręsta nenustatinėti akumuliatoriaus talpos rekordų. Praktikoje rezultatas tikrai labai geras – mane džiugino, kad baterijos procentai krito labai tolygiai, o vidutiniu naudojimo režimu sulčių pakakdavo net ir iki kitos dienos pietų. Galbūt „P40 Pro”, nepaisant 90Hz ekrano, vis dar yra puse galvos aukščiau, bet toks baterijos tarnavimas mane tenkina.
Su kuo sunkiai galiu susitaikyti, yra vos 22,5W galios įkrovimas. „Huawei”, na kodėl jūs taip darot? Kodėl taip sunku tiesiog perkelti 40W iš „P40 Pro” ar net senuko „P30 Pro”? Nesakau, kad įkrovimo procesas yra varginančiai lėtas, bet gaila, kad vartotojai yra taip stipriai diskriminuojami.
Tą patį galima pasakyti ir apie belaidžio įkrovimo nebuvimą. Ši technologija egzistuoja jau daugelį metų, o ją į savo telefonus montuoja net ir 200 eurų kainuojančius telefonus gaminantys kinai, tai kodėl „Huawei” šią funkciją rezervuoja tik brangiausiam modeliui? Manau, atsakymą puikiai žinome visi, tačiau vis tiek gaila.
Verdiktas
„Huawei P40” daugeliu atžvilgių yra labai keistas telefonas. Jį naudojant apima toks jausmas, kad gamintojas persistengė ieškodamas, kur sutaupyti, ir vis tiek iki galo nesugebėjo numušti kainos. Neįspūdingas dizainas, dideli ekrano rėmai ir nuvogtos funkcijos leistų labai lengvai šį įrenginį padėti į nerekomenduotinų lentyną.
Tačiau viskas iš esmės pasikeičia, kai į „P40” pradedame žiūrėti kaip į kompaktišką flagmaną. Šių įrenginių pasirinkimas nedidelis, o tokių, kurie turėtų aukščiausios klasės procesorių ir tokią pajėgią kamerų sistema kaip „Huawei P40”, išvis vienetai. Galbūt šis modelis ir turi nemažai kompromisų, bet tai yra bene geriausia, iš ko galime rinktis, jei nenorime, kad kišenę plėšytų plytos. Taigi, „Huawei P40 Pro” sostas išlieka nepaliestas, bet „P40” savo vietos ant scenos taip pat nusipelno.
