„Lockheed Martin“ šiuo metu daugiausia dėmesio skiria branduolinės paviršiaus energetikos (angl. Fission Surface Power, FSP) technologijos plėtrai. Ši kryptis laikoma esmine siekiant užtikrinti ilgalaikį žmonių buvimą ir pramoninę veiklą Mėnulyje. Bendrovė pabrėžia lanksčią, lengvai plečiamą energetinę architektūrą.
Numatoma pradėti nuo 5–10 kW galios sistemų, kurios būtų skirtos pradinėms operacijoms ir rizikoms mažinti. Vėliau tokios sistemos galėtų būti plečiamos iki 25–50 kW, o ilgainiui – ir iki 100 kW. Šie pajėgumai leistų palaikyti vis didesnio masto komercinę ir pramoninę infrastruktūrą.
Savo viziją „Lockheed Martin“ įgyvendina bendradarbiaudama su NASA ir JAV Energetikos departamentu. Pasak bendrovės branduolinių kosminių programų verslo strategijos vadovo Kerio Timonso, 100 kW reaktoriaus kūrimas Mėnuliui ar Marsui nėra paprastas mažesnio projekto išplėtimas – tam reikia naujų inžinerinių sprendimų ir technologinių proveržių.
Jeigu Mėnulyje siekiama sukurti ne tik laikiną stovyklą, bet ir tvarią ekonomiką, būtinas energijos šaltinis, nepriklausomas nuo Saulės. Mėnulio naktis trunka apie dvi Žemės savaites, o kai kurios išteklių turtingos teritorijos nuolat skendi šešėlyje. Tokiomis sąlygomis saulės energija negali užtikrinti nepertraukiamo veikimo.
Branduoliniai skilimo reaktoriai gali tiekti stabilų, nuolatinį elektros srautą, nepriklausomą nuo saulės spinduliuotės. Jie galėtų aprūpinti energija gyvenamuosius modulius, roverius ir išteklių gavybos sistemas, reikalingas, pavyzdžiui, deguonies ar raketinio kuro gamybai. Tai sudarytų pagrindą ilgalaikei infrastruktūrai.
Po neseniai pasirašyto Baltųjų rūmų vykdomojo įsakymo branduolinė kosminė energetika tapo nacionaliniu prioritetu. „Lockheed Martin“ kartu su partneriais siekia subrandinti technologijas iki planuojamo starto apie 2030 metus. Bendrovės atstovai pripažįsta, kad anksčiau buvo neaišku, kas turi atsirasti pirmiau – realus poreikis ar jį palaikanti infrastruktūra.
Pasak kosminės infrastruktūros direktoriaus Bilio Prato, naujasis politinis sprendimas šią dilemą iš esmės išsprendė. Įtvirtinus branduolinės energijos naudojimą per Mėnulio naktį, pramonė ir valdžios institucijos gali tikslingiau planuoti architektūras bei verslo modelius. NASA, jo teigimu, kuria atraminę infrastruktūrą, kuri ateityje sudarytų sąlygas platesnei komercializacijai.
FSP technologija laikoma tarpine pakopa į dar ambicingesnes misijas, įskaitant keliones į Marsą. Siekiant mažinti išlaidas ir stiprinti tiekimo grandines, pirmenybė teikiama standartizuotai energetinei architektūrai, kuri galėtų būti pritaikoma ir orbitinėse platformose, ir Mėnulio paviršiuje.
Pradiniame etape kompaktiškas 5–10 kW įrenginys galėtų užtikrinti šilumą gyvenamajame modulyje ir palaikyti roverio veikimą net šalčiausią naktį. Tačiau plečiantis pramonei energijos poreikiai sparčiai didės: regolito kasimas ir išteklių perdirbimas pareikalaus gerokai galingesnių sistemų.
Ilgalaikėje perspektyvoje orientuojamasi į 25, 50 ar net 100 kW galią. Dėl to „Lockheed Martin“ daug dėmesio skiria pažangiai Brėtono ciklo technologijai, kuri esant didesnėms galioms gali veikti efektyviau. Tarp svarbiausių iššūkių įvardijami aukštų temperatūrų valdymas ir visiškai autonominis sistemos veikimas.
Inžinieriai taip pat kuria orbitinę 10–25 kW galios platformą, kuri galėtų tapti mažos rizikos bandomąja sistema. Joje būtų išbandomos kritinės technologijos, tokios kaip šilumos išsklaidymas ir reaktoriaus valdymas. Tai galėtų padėti supaprastinti reguliacinius procesus ir geriau pasirengti būsimoms misijoms.
Didėjant geopolitinei konkurencijai, JAV branduolinę energetiką kosmose vertina kaip strateginį prioritetą. Akivaizdu, kad artimiausiose misijose svarbiausiu įrenginiu gali tapti ne kamera ar teleskopas, o kompaktiškas branduolinis reaktorius, galintis paversti dvi savaites trunkančią Mėnulio naktį patikimu energijos šaltiniu ir atverti kelią tvariai žmonijos veiklai už Žemės ribų.
