Puodelis ar stiklainis su vandeniu ant palangės gali atrodyti visiškai nekaltas daiktas. Vis dėlto tam tikromis sąlygomis jis gali tapti realiu gaisro židiniu. 2019 m. kovą Rygoje gyvenanti Elīna išėjo į darbą, ant palangės palikusi trijų litrų stiklainį su vandeniu. Po kelių valandų jos bute kilo gaisras. Priežastis buvo ne elektros instaliacija ar buitinė technika, o saulės spinduliai, sutelkti per stiklinį indą.
Šis reiškinys paaiškinamas paprastu fizikos dėsniu – šviesos lūžiu. Kai saulės spinduliai pereina per stiklą ir vandenį, jie pakeičia kryptį. Jei paviršius lygus, šviesa pasislenka tik nežymiai. Tačiau jei indo forma yra išgaubta arba įgaubta, spinduliai gali susitelkti viename taške. Taip veikia padidinamasis stiklas, kuriuo galima įžiebti popierių. Panašiai „suveikti“ gali ir stiklinis butelis ar stiklainis.
Daugelio butelių dugnas nėra visiškai plokščias – jis dažnai būna įgaubtas, kad indas būtų atsparesnis slėgiui ir stabilesnis. Optikos požiūriu tokia forma gali veikti kaip lęšis: saulės energija, kuri įprastai pasiskirsto didesniame plote, sutelkiama mažame taške. Saulės spinduliuotės galia Žemės paviršiuje siekia maždaug 1 kW vienam kvadratiniam metrui. Kai ši energija sufokusuojama į labai mažą plotą, židinio taške temperatūra gali pakilti iki 400–500 °C.
Tokių temperatūrų pakanka uždegti daugelį buityje sutinkamų medžiagų. Laikraštinis popierius pradeda anglėti apie 120 °C, o užsiliepsnoja maždaug ties 230 °C. Medvilniniai audiniai ima smilkti apie 200 °C. Sintetinės užuolaidos minkštėja ir lydosi jau ties 150 °C, o pasiekus didesnę temperatūrą gali įsiliepsnoti itin intensyviai. Net plastikinės palangės, stipriai įkaitusios, dar prieš užsidegdamos gali pradėti išskirti toksiškas dujas.
Dar pavojingesni gali būti apvalūs akvariumai. Dėl sferinės formos jie gali dar efektyviau sufokusuoti saulės spindulius į labai tikslų tašką. Yra fiksuota atvejų, kai tokie akvariumai išdegino medines palanges ar langų rėmus. Vanduo akvariumo viduje gali likti vėsus, tačiau už stiklo susidaro aukštos temperatūros židinys.
Įdomu tai, kad pavojingiausias laikotarpis dažnai būna ankstyvas pavasaris. Žiemą saulė silpnesnė ir būna žemai, o vasarą pakyla aukštai, todėl spinduliai į patalpas patenka kitu kampu. Tačiau kovą ar balandį saulė jau pakankamai ryški, bet dar neaukštai horizonte. Dėl to spinduliai gali giliai įsiskverbti į patalpą ir kristi tokiu kampu, kuris leidžia stikliniams daiktams juos efektyviai sufokusuoti.
Šviesos lūžio dėsnį XVII amžiuje aprašė olandų mokslininkas Willebrordas Snelliusas. Nuo to laiko fizika nepasikeitė: saulės spinduliams nesvarbu, ar ant palangės stovi paprastas stiklainis su vandeniu, ar brangi dekoratyvinė vaza. Jei forma ir kritimo kampas palankūs, gali susidaryti pavojingas židinio taškas.
Todėl paprasta prevencinė priemonė gali apsaugoti nuo rimtų pasekmių: nelaikykite permatomų stiklinių indų, butelių ar vazų ten, kur į juos gali tiesiogiai šviesti saulė. Tas pats galioja ir gamtoje – paliktos stiklo šukės ar buteliai tam tikromis sąlygomis taip pat gali prisidėti prie gaisro rizikos.
Kartais pakanka kelių sekundžių ir neapgalvotai padėto daikto, kad atsirastų reali gaisro grėsmė. O jos išvengti – gerokai paprasčiau nei vėliau kovoti su pasekmėmis.
