Mokslininkai sudarė pirmąjį pasaulinį Mėnulio lūžinių keterų žemėlapį vadinamosiose jo jūrose – tamsiose bazalto lygumose, dar vadinamose maria. Paaiškėjo, kad tektoninis aktyvumas šiose srityse yra gerokai platesnis ir intensyvesnis, nei manyta iki šiol.
Dar daugiau – dalis šių keterų yra susiformavusios vos prieš keliasdešimt milijonų metų. Geologiniu požiūriu tai itin nesenas laikotarpis. Šie duomenys itin aiškiai parodo, kad visas Mėnulis pamažu traukiasi, o jo paviršius tarsi raukšlėjasi – panašiai kaip džiūstančio seno obuolio žievė.
Nauji rezultatai rodo, kad tamsiosios bazalto lygumos, laikomos pagrindiniais būsimų misijų ir galimų ilgalaikių bazių taikiniais, nėra tokios geologiškai ramios, kaip manyta anksčiau.
„Nuo Apollo misijų laikų žinome, kad aukštikalnėse labai paplitusios lobinės skardyklės, tačiau pirmą kartą pavyko parodyti, jog panašūs dariniai plačiai išsidėstę ir Mėnulio jūrose“, – aiškina geologas Cole’as Nypaveris iš Smitsono instituto Žemės ir planetologijos tyrimų centro JAV.
Pasak jo, šis darbas padeda susidaryti vaizdą apie Mėnulio tektoniką naujausiais geologiniais laikais. Tai leis geriau suprasti Mėnulio gelmes, jo šiluminę ir seisminę istoriją bei tiksliau įvertinti būsimų menuliadrebėjimų tikimybę.
Ankstesni tyrimai panašių keterų buvo aptikę tik pavienėse srityse. Dabar jos pirmą kartą sužymėtos globaliai ir išnagrinėtos kaip vientisos sistemos dalis, atspindinti bendrą Mėnulio susitraukimą.
Skirtingai nei Žemė, Mėnulis neturi judrių tektoninių plokščių, tačiau vidinį aktyvumą vis tiek išlaiko. Manoma, kad prieš maždaug 4,5 milijardo metų susiformavęs Mėnulis iš pradžių buvo karštas, beveik visiškai išlydytas kūnas, kuris nuo to laiko pamažu vėsta ir traukiasi.
Šio lėto traukimosi pėdsakų aptikta paviršiuje – tai lobinės skardyklės: ilgos, vingiuojančios keteros, nusėjusios uolėtas Mėnulio aukštikalnes. Tačiau tai nėra vienintelis Mėnulio susitraukimo padarinys.
Mėnulio jūrose – didelėse, lygiose, tamsiose vulkaninių bazaltų lygumose – paviršius taip pat raukšlėjasi. Čia susiformavę dariniai vadinami mažosiomis mare keteromis (angl. small mare ridges, SMR). Tai suslėgiminės tektoninės struktūros, atsiradusios dėl negiliai po paviršiumi esančių stumdomųjų lūžių tamsiuose bazaltuose.
Manoma, kad šios keteros formavosi panašiu metu kaip ir lobinės skardyklės, tačiau jų paplitimas ir ryšys su globaliu Mėnulio susitraukimu iki šiol nebuvo aiškūs. Būtent tai ir siekė nustatyti Nypaveris su kolegomis.
Pasitelkę didelės raiškos orbitinio zondo nuotraukas, tyrėjai Mėnulio matomojoje pusėje pažymėjo 1 114 anksčiau neužfiksuotų mare keterų segmentų. Kartu su ankstesniais žemėlapiais tai sudaro 2 634 mažųjų mare keterų segmentus abiejose Mėnulio pusėse – tiek matomojoje, tiek nematomojoje.
Kitas žingsnis buvo nustatyti, kada šios keteros susidarė. Tiesiogiai jų datuoti neįmanoma, tačiau aplinkinių paviršių analizė leidžia gana tiksliai įvertinti laiką. Kai lūžiai slysta, įvyksta pakankamai stiprūs menuliadrebėjimai, kad būtų „ištrinami“ smulkūs netoliese esančių smūginių kraterių pėdsakai. Suskaičiavę, kiek mažų kraterių yra išlikę, mokslininkai gali apytikriai nustatyti, kada lūžis paskutinį kartą sujudėjo.
Taikydami šį metodą, tyrėjai nustatė, kad mažosios mare keteros formavosi maždaug prieš 310–50 milijonų metų, o jauniausioms jų yra apie 52 milijonai metų. Vidutinis amžius – apie 124 milijonus metų – labai artimas lobinių skardyklų vidutiniam amžiui, siekiančiam apie 105 milijonus metų.
Siekdama įvertinti, kiek Mėnulis iš tikrųjų susitraukė, komanda sukūrė lūžių geometrijos modelius: įvertino, kokiu kampu jie pasvirę po paviršiumi ir koks galėjo būti poslinkio dydis. Remiantis šiais skaičiavimais, nustatyta, kad mare sritys susitraukė maždaug 0,003–0,004 procento. Nors tai labai mažas dydis, jis panašus į anksčiau apskaičiuotą susitraukimą aukštikalnėse.
Toks panašumas rodo, kad abi reljefo sritys – ir aukštikalnės, ir tamsiosios lygumos – reaguoja į tas pačias globalias įtampas Mėnulio gelmėse. Susitraukimas paliko aiškų pėdsaką tiek uolėtose, nelygiose vietovėse, tiek lygesnėse vulkaninių bazaltų lygumose.
„Mūsų aptiktos jaunos mažos keteros jūrose ir jų atsiradimo priežasčių nustatymas leidžia susidaryti globalų vaizdą apie dinamišką, besitraukiantį Mėnulį“, – pabrėžia geologas Tomas Wattersas iš Žemės ir planetologijos tyrimų centro.
Nauji rezultatai reikšmingai praplečia galimų seisminių šaltinių Mėnulyje sąrašą ir suteikia daugiau priemonių Mėnulio raidai tirti. Pasak tyrėjų, plačiai paplitusios neseniai susiformavusios arba net iki šiol aktyvios tektoninės struktūros jūrose atveria naujų galimybių būsimoms misijoms ir tyrimams.
Ypač svarbu tai, kad mažųjų mare keterų pasiskirstymas gali būti tiesiogiai susijęs su ilgalaikiais gyvenamaisiais projektais Mėnulyje. Seklūs menuliadrebėjimai, kylantys šalia šių lūžių, gali kelti pavojų ant paviršiaus statomai infrastruktūrai, todėl būsimos bazės ir tyrimų stotys turės būti planuojamos atsižvelgiant į šių aktyvių zonų išsidėstymą.
