Kinas visuomet mėgo vaizduoti technologijas, kurios, atrodytų, priklauso tolimai ateičiai. Nuo skraidančių šarvų iki holografinės komunikacijos – inžinieriai ir tyrėjai nuolat bando šias idėjas paversti įtikinamais, realiai veikiančiais prototipais.
Dirbtinio intelekto, medžiagų mokslo, robotikos ir kompiuterinių sistemų pažanga šiandien jau tapo kasdienybe, o jų pritaikymas yra platesnis nei bet kada anksčiau. Dėl to įrenginiai, kadaise egzistavę tik kūrėjų fantazijose, pamažu atsiranda ligoninėse, gamyklose ir net vartotojų rinkoje visame pasaulyje.
1. „Geležinio žmogaus“ egzoskeletas
Tonis Starkas, dar žinomas kaip „Geležinis žmogus“, yra milijonų žiūrovų numylėtinis. Jo dėvimi šarvai suteikia antžmogišką jėgą ir galimybę skristi viršgarsiniu greičiu. Tai dėvima platforma, kuri ne tik apsaugo, bet ir paverčia žmogų galinga vieno kario kovine sistema.
Įkvėpti šios fikcinės idėjos, inžinieriai kuria egzoskeletus pramonės darbuotojams ir kariams. Jau sukurti baterijomis maitinami kostiumai, leidžiantys kelti sunkius krovinius patiriant minimalų fizinį krūvį. Vis dėlto ilgalaikis skrydis, panašus į vaizduojamą filmuose, kol kas tebėra eksperimentinėje stadijoje.
2. „Žvaigždžių kelio“ trikorderis
Seriale „Žvaigždžių kelias“ įgulos nariai naudoja trikorderį aplinkai skenuoti, medžiagoms analizuoti ir medicininei būklei diagnozuoti beveik akimirksniu. Kompaktiškame įrenginyje sujungtos jutiklių, skaičiavimo ir vaizdo atvaizdavimo funkcijos – tai tarsi nešiojama ateities laboratorija.
Šiandien kuriami daugiafunkciai diagnostiniai skeneriai, įkvėpti trikorderio koncepcijos, skirti sveikatos priežiūrai ir darbui lauko sąlygomis. Jau egzistuoja nešiojami ultragarsiniai skeneriai, kuriuos galima prijungti prie išmaniųjų telefonų, o tokio tipo sprendimai sparčiai artėja prie plačios praktinės taikomosios vertės.
3. „Atgal į ateitį“ skraidanti riedlentė (hoverboard)
Filme „Atgal į ateitį 2“ Martis Makflajus važinėja levituojančia riedlente be ratų. Ši skraidanti lenta tapo viena ryškiausių futuristinio asmeninio transporto vizijų kine.
Inžinieriai jau yra sukūrę veikiančius prototipus, paremtus magnetine levitacija ir superlaidžiomis medžiagomis. Demonstracijos parodė realų levitavimą virš laidžių paviršių, tačiau kasdieniam naudojimui tokios priemonės kol kas nepraktiškos: joms reikia specialių trasų, o infrastruktūra yra brangi ir sudėtinga.
4. „Žvaigždžių karų“ holografiniai vaizdai
„Žvaigždžių karų“ filmuose hologramos projektuoja itin realistiškus trimatius žmonių atvaizdus, leidžiančius bendrauti per didelius atstumus. Tokie vaizdai tarsi „kybo ore“ be ekranų ir gali būti matomi iš skirtingų kampų.
Mokslininkai ir įmonės kuria tūrines vaizdo sistemas bei projekcines technologijas, siekdami atkartoti panašų efektą. Praktikoje jau matomos teleprezencijos sistemos, o laboratorijose eksperimentuojama su šviesos laukų ekranais, kurie gali suformuoti tikresnį 3D vaizdo pojūtį erdvėje.
5. Visuotinio vertėjo „Babelio žuvytės“ idėja
Duglaso Adamso kūriniuose aprašoma „Babelio žuvelė“ – mažytė būtybė, kuri, įdėta į ausį, akimirksniu išverčia bet kokią girdimą kalbą. Ji panaikina kalbinius barjerus ir leidžia sklandžiai bendrauti skirtingoms rūšims bei kultūroms.
Remdamiesi šia idėja, inžinieriai kuria ausų įdėklus ir nešiojamus įrenginius su realaus laiko vertimo funkcija, paremtą dirbtiniu intelektu ir debesų kompiuterija. Tokie sprendimai jau leidžia beveik akimirksniu versti šneką iš vienos kalbos į kitą, todėl fantastinė „Babelio žuvelė“ tampa gerokai artimesnė realybei.
6. „Juodosios panteros“ vibranio smėlio sąsajos
Filme „Juodoji pantera“ personažas Šuri manipuliuoja vibranio smėlio srautais, kurdama dinamiškas holografines sąsajas ir nuotolinio ryšio įrenginius. Medžiaga akimirksniu reaguoja į gestus, ore formuodama figūras ir vaizdus.
Šiuo metu mokslininkai tiria akustinės levitacijos galimybes, leidžiančias pakelti ir judinti smulkias daleles garso bangomis. Jau demonstruojamos sistemos, kurios leidžia ore „įkalinti“ daleles ir išdėstyti jas interaktyviais raštais – tai primena bekontaktes vartotojo sąsajas, kurias būtų galima valdyti vien gestais.
7. „Transformerių“ save surenkantys robotai
„Transformerių“ filmų franšizėje matome robotus, galinčius persitvarkyti į transporto priemones ir įvairias mašinas. Jų kūnus sudaro sudėtingi komponentai, kurie per kelias sekundes persirikiuoja ir susijungia į naujas formas.
Realybėje inžinieriai kuria moduliarius robotus, galinčius jungtis tarpusavyje ir sudaryti skirtingas struktūras. Tokios sistemos demonstruoja, kad iš mažų, tarpusavyje sąveikaujančių elementų galima suformuoti didesnius, funkcionalius darinius, pritaikomus įvairioms užduotims.
Išvados
Inžinerija tampa tiltu, lėtai, bet užtikrintai jungiančiu mokslinę fantastiką su kasdienybe. Daugelis šiandienos tyrėjų užaugo žiūrėdami šiuos filmus, o jų darbas rodo, kaip drąsios idėjos ilgainiui virsta praktinėmis inovacijomis, keičiančiomis pramonės šakas ir mūsų gyvenimą.
Riba tarp fikcinių įtaisų ir realių technologijų vis labiau nyksta, o spartūs inžinerijos pasiekimai šį procesą tik greitina. Jei dabartinės tendencijos išliks, ateities inžinieriai gali įgyvendinti dar daugiau kultinių kino technologijų, paversdami vizijas apie rytojų paprastais, kasdien naudojamais įrankiais.

