Gipsūnės, limoniai ir kai kurios kitos žolinių dykumų augalų rūšys turi bendrą bruožą: vegetacijos pabaigoje jų antžeminė dalis sudžiūsta, įgauna apvalią formą ir atsiskiria nuo šaknų. Vėjo genami sudžiūvę augalai gali būti nunešami dideliais atstumais, pakeliui išbarstydami sėklas. Toks plitimo būdas ypač būdingas sausoms stepėms ir pusdykumėms.
Vienas įdomesnių tokio prisitaikymo pavyzdžių – Maksimovičiaus rabarbaras. Pavasarį, vos saulei sušildžius žemę, iš jos išauga stambūs lapai, o netrukus pasirodo rausvi, šakoti žiedynstiebiai. Per kelias dienas jie pasipuošia smulkiais, kvapniais žiedais.
Augalui augant, lapai dar labiau padidėja, o jų pakraščiai priglunda prie dirvos paviršiaus. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokie dideli lapai sausringose vietovėse yra nepraktiški, iš tiesų jie padeda augalui išsaugoti drėgmę. Lapų paviršių dengia vaškinė danga, mažinanti vandens išgaravimą.
Po lapais susikaupusi drėgmė kondensuojasi ir vėliau sugeriama atgal į augalo audinius. Taip rabarbaras efektyviai panaudoja net ir labai ribotus vandens išteklius, būdingus sausoms vietovėms.
Pasibaigus žydėjimui, subręsta rausvai rudos sėklos. Vėliau šaknies kaklelis išdžiūsta, augalas atsiskiria nuo dirvos ir, vėjo genamas, ima riedėti kraštovaizdžiu. Tokiu būdu sėklos išnešiojamos į naujas teritorijas.
Įdomu tai, kad vietoje, kur augalas augo, dažnai lieka plikas žemės lopinėlis. Manoma, jog rabarbaro lapuose gali būti medžiagų, slopinančių kitų augalų augimą, todėl sumažėja konkurencija dėl vandens ir maisto medžiagų.
