Jau seniai žinoma, kad klausos sutrikimai gali būti susiję su demencijos išsivystymu. Vis dėlto ilgą laiką liko neaišku, kokiu tiksliai būdu šis ryšys susiformuoja. Kinijos mokslininkams pavyko priartėti prie atsakymo.
Klausos sutrikimai nėra vien kasdienis nepatogumas, mažinantis gyvenimo kokybę. Jie gali lemti socialinę izoliaciją, didinti depresijos riziką ir turėti platesnių pasekmių sveikatai. Tyrimai rodo aiškią tendenciją: kuo prasčiau žmogus girdi, tuo didesnė tikimybė susidurti su kognityvinių funkcijų silpnėjimu ir demencija.
Presbiakūzė – viena dažniausių su amžiumi susijusio klausos praradimo formų – ypač apsunkina kalbos atpažinimą. Kai smegenys nebegirdi aiškių garso signalų, joms tenka daugiau „pastangų“ iššifruoti kalbą. Ilgainiui gali pradėti silpnėti už informacijos apdorojimą atsakingų smegenų sričių veikla, prastėti atmintis ir kiti pažintiniai gebėjimai.
Tačiau kyla esminis klausimas: kokie mechanizmai slypi už klausos praradimo ir demencijos ryšio? Būtent į tai siekė atsakyti Kinijos tyrėjai.
„Tiangong“ universiteto ir Šanduno provincijos ligoninės mokslininkai aprašė neurobiologinį ryšį tarp presbiakūzės ir kognityvinių sutrikimų. Nustatyta, kad keturi smegenų regionai vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems klausos sutrikimų, tampa silpniau įsitraukę į smegenų funkcinius tinklus. Tarp jų – putamenas ir fusiforminis vingis, dalyvaujantys garso bei kalbos apdorojime, taip pat precuneus žievė ir vidurinė viršutinė priekinė sritis, svarbios informacijos įsiminimui ir sprendimų priėmimui.
Tyrime buvo vertinami 55 savanoriai, sergantys presbiakūze, ir 55 kontrolinės grupės dalyviai. Mokslininkai palygino jų kognityvinius gebėjimus, klausos slenksčius ir kalbos atpažinimo slenksčius. Taip pat, pasitelkdami magnetinio rezonanso tomografiją, jie ištyrė smegenų sričių aktyvumą ramybės būsenoje ir pilkosios medžiagos tūrį.
Gauti rezultatai parodė, kad presbiakūze sergančių asmenų grupėje reikšmingai pakito neuronų aktyvumas ir sumažėjo pilkosios medžiagos tūris. Šie pokyčiai siejosi su padidėjusiais klausos slenksčiais, ilgesniu reakcijos laiku ir prastesniais rezultatais kognityvinių funkcijų vertinimo testuose.
Biologijos mokslų daktarė Ana Baranova šiuos duomenis aiškino taip: smegenys nuolat „klausosi“, stengdamiesi išskirti prislopintą kalbą, todėl patiria perkrovą. Pasak jos, ilgalaikis padidėjęs aktyvumas nėra palankus bendrai šių smegenų sričių būklei – jos dirba iki išsekimo. Perkrauti regionai ilgainiui mažėja, o tai gali stumti klausą praradusį žmogų Alzheimerio ligos link.
Dėl to klausos aparatų naudojimą galima laikyti viena iš demencijos prevencijos priemonių – panašiai kaip regėjimo korekciją akiniais. Jeigu regėjimas susilpnėjęs ir nėra koreguojamas, smegenys taip pat gauna mažiau informacijos, o tai gali prisidėti prie pažintinių funkcijų silpnėjimo.

