Kiekvienas esame girdėję senus prietarus ir tikėjimus: esą merginai nevalia sėdėti prie stalo kampo, nes ji liks netekėjusi. O jei kelią perbėga juoda katė, reikia ieškoti kito kelio, net jei labai skubi.
Jeigu netyčia pasakai ką nors „blogo“, patariama tris kartus pabelsti į medį ir per kairį petį permesti žiupsnelį druskos. Atrodo, kad tokie papročiai įauga nuo vaikystės, tačiau daugelis jų turi konkrečias istorines šaknis.
Kodėl „negalima“ sėdėti prie stalo kampo?
Senosiose lietuvių ir kitų regiono tautų sodybose stalas buvo laikomas savotiška šventa vieta, o jo kampai turėjo ir praktinę, ir simbolinę reikšmę. Prie kampo dažniausiai sodindavo vargingesnius giminaičius arba netekėjusias samdines, kurios neturėjo teisės į garbingesnes vietas stalo centre ar šalia šeimininkų.
Dėl to merginai ir sakydavo: „nesėdėk prie kampo“ – taip užuominomis pabrėžiant, kad sėdėdama kampe ji atsiduria žemesnėje socialinėje padėtyje. Buvo manoma, jog būsimi piršliai gali į ją žvelgti kaip į samdinę, o ne kaip į lygiavertę nuotaką.
Juoda katė: kodėl labiausiai kliuvo būtent joms?
Baimė juodoms katėms siekia viduramžių raganų medžioklės laikus. Tuomet tikėta, kad raganos gali virsti gyvūnais, o juoda spalva naktį buvo laikoma geriausia „kauke“, padedančia pasislėpti nuo žmonių akių.
Vis dėlto reali priežastis galėjo būti gerokai paprastesnė. Tamsoje juodos katės beveik nesimato, todėl jos galėjo išgąsdinti arklius: šie staiga sustodavo, šokdavo į šoną ar pasibaidydavo, sukeldami nelaimingus atsitikimus. Ilgainiui tokios situacijos imtos sieti su mistika ir nelaime, o juoda katė virto blogos sėkmės simboliu.
Šiandien tai galima palyginti su šiuolaikiniu „prietaru“: esą vos tik nusiplauni automobilį, būtinai prapliups lietus. Atrodytų, nieko rimto, bet žmonės vis tiek linkę įžvelgti dėsningumą ten, kur jo nėra.
Druska per petį ir beldimas į medį
Senovėje druska buvo itin brangi – kartais jos vertė prilygo auksui. Be to, šimtmečius druskai buvo priskiriamos magiškos, apsauginės savybės. Tikėta, kad barstoma druska „išvaro“ blogį ir saugo žmogų ar namus.
Žiupsnelį druskos mesdavo per kairį petį todėl, kad, pagal senus tikėjimus, būtent už kairio peties tyko „velnias“ ar blogoji dvasia. Tokiu gestu tarsi mėginama jį apgauti ir atbaidyti nelaimę, nukreipiant ją nuo savęs.
Beldimas į medį taip pat siejamas su senaisiais tikėjimais. Kadaise manyta, kad medžiuose gyvena gerosios dvasios globėjos. Palietus ar pabeldus į medį, tarsi kreipiamasi į šiuos globėjus, prašant apsaugos arba dėkojant už sėkmę. Anuomet daugeliui gamtos reiškinių buvo suteikiamas dievybių ar dvasių statusas, todėl net paprastas beldimas į medį galėjo turėti sakralinę prasmę.
Šiais laikais tokie prietarai dažniau yra kultūros ir tradicijų dalis, o ne tvirtas tikėjimas antgamtinėmis jėgomis. Vis dėlto daugelis žmonių jų vis dar laikosi beveik automatiškai – „dėl viso pikto“ arba tiesiog tam, kad jaustųsi ramiau.
