Pomidorai yra viena dažniausiai auginamų daržovių pasaulyje. Vis dėlto jie nebūtinai turi būti tik raudoni ir apvalūs – egzistuoja daugybė įdomių formų bei spalvų veislių. Vienos iš išskirtiniausių yra paprikos formos pomidorai, išsiskiriantys neįprasta išvaizda ir intensyviu skoniu.
Iš pirmo žvilgsnio šie pomidorai išties primena paprikas: jų vaisiai pailgi, į galą siaurėjantys, dažniausiai pasibaigiantys smailiu galiuku. Tačiau vidus išlieka „pomidorinis“ – minkštimas mėsingas, sulčių nedaug, o sėklų paprastai mažiau nei daugumos klasikinių veislių.
Skonis dažniausiai būna maloniai saldus, su mažiau juntamu rūgštingumu. Dėl to paprikos formos pomidorai vertinami tiek šviežiam vartojimui, tiek įvairiems patiekalams. Be to, neįprasta jų forma patraukia akį visų, kurie mėgsta auginti išskirtines daržoves.
Kilmė ir paplitimas
Tiksli paprikos formos pomidorų kilmė nėra iki galo aiški, tačiau dažniausiai manoma, kad jie kilę iš Pietų Amerikos. Į Europą tokio tipo pomidorai, tikėtina, pateko XVI–XVII amžiuje, o iš pradžių buvo laikomi reta ir egzotiška daržove.
Didesnio populiarumo jie sulaukė XIX amžiuje, kai selekcininkai ėmė kurti naujas, derlingesnes ir dar saldesnes veisles. Nuo tada paprikos formos pomidorai pamažu paplito įvairiuose Europos regionuose ir tapo mėgstami tiek sodininkų mėgėjų, tiek profesionalių augintojų.
Auginimo sąlygos ir priežiūra
Paprikos formos pomidorai neretai laikomi kiek reiklesniais už kai kurias kitas veisles. Jiems reikia šiltesnių augimo sąlygų, todėl geriausiai jie auga šiltnamiuose arba polietileniniuose tuneliuose. Optimali temperatūra paprastai siekia 20–25 °C.
Jeigu šiuos pomidorus auginate atvirame grunte, verta rinktis šiltą, nuo vėjų apsaugotą ir saulėtą vietą. Tokios sąlygos padeda augalams sparčiau augti ir subrandinti gausesnį derlių.
Šie pomidorai mėgsta derlingą, humusingą ir gerai vandenį praleidžiantį dirvožemį. Svarbus reguliarus laistymas ir papildomas tręšimas, nes aktyvaus augimo metu augalai sunaudoja daug maistinių medžiagų.
Vegetacijos laikotarpiu rekomenduojama patręšti maždaug 2–3 kartus skystomis, pomidorams skirtomis trąšomis. Tai padeda išlaikyti stabilų augimo tempą ir užauginti kokybiškus vaisius.
Daugelis paprikos formos pomidorų veislių yra aukštaūgės: jų stiebai gali užaugti iki dviejų metrų, todėl būtinos tvirtos atramos. Dažniausiai tam naudojami kuolai, virvės arba specialios atraminės konstrukcijos.
Kad augalas daugiau energijos skirtų vaisių formavimui, patariama reguliariai šalinti šoninius ūglius. Toks priežiūros būdas dažnai leidžia sulaukti gausesnio ir kokybiškesnio derliaus.
Panaudojimas virtuvėje
Virtuvėje paprikos formos pomidorai vertinami dėl mėsingumo ir sodraus skonio. Italijoje jie dažnai naudojami tradiciniam pomidorų padažui passata di pomodoro gaminti, todėl neretai vadinami tikrais padažų karaliais.
Be padažų, šie pomidorai puikiai tinka kečupui ar lečui. Dėl mažesnio sėklų kiekio ir tiršto minkštimo juos patogu perdirbti – gaunama tiršta, aromatinga pomidorų masė.
Žinoma, jie puikiai tinka ir šviežiam vartojimui: salotoms, sumuštiniams ar kaip paprastas užkandis. Dėl formos ir struktūros tokius pomidorus patogu pjaustyti griežinėliais – jie gerai išlaiko formą.
Populiarios veislės
„Andine Cornue Andenhorn“ – vėlyva aukštaūgė veislė. Vaisiai pailgi, ryškiai raudoni, turi nedaug sėklų ir gali siekti iki 250 g. Dėl mėsingos struktūros jie ypač patogūs pjaustyti.
„Cornabel F1“ – tradicinė prancūziška veislė, priskiriama Cornue des Andes tipui. Vaisiai pailgi, papriką primenančios formos, o skonyje dažnai juntamos švelniai saldžios, vos avietes primenančios natos.
Šios veislės augalai pasižymi stipriu augimu ir neribotu stiebo augimu. Vaisiai dažniausiai sveria 180–250 g, o kartais užauga ir iki 350 g. Dėl mėsingumo tinka salotoms, sumuštiniams ir pomidorų tyrelei.
„Hugo“ – vidutinio vėlyvumo veislė su dideliais vaisiais, kurie gali sverti iki 200 g. Jie savo forma labai primena papriką, o minkštimas tvirtas, mėsingas, subrendęs turi daug sausųjų medžiagų.
Dėl šių savybių „Hugo“ pomidorai puikiai tinka kepti ant grilio. Jie taip pat labai tinka sumuštiniams ar mėsainiams, nes griežinėliai išlieka tvirti ir nesubyra.
„Sanmaro F1“ – vidutinio vėlyvumo aukštaūgė hibridinė veislė, priskiriama San Marzano tipui. Vaisiai pailgi, didesni, labai mėsingi, pasižymi švelniu saldoku skoniu.
Perpjauti jie ypač tinkami džiovinimui. Džiovinti pomidorai dažnai konservuojami aliejuje su žolelėmis ir tampa puikiu priedu prie daugelio patiekalų.
„Striped Roman“ – išskirtinės išvaizdos veislė. Vaisiai pailgi, kankorėžio formos, o raudoną žievelę puošia geltonos arba oranžinės juostos.
Vaisiai gali užaugti maždaug iki 10 cm ilgio, tinka padažams, kečupams ir džiovinimui. Ši veislė dažnai vertinama ir dėl gana gero atsparumo kai kurioms ligoms bei kenkėjams.
„Pozzano“ – derlinga veislė, tinkama auginti ir didesniuose vazonuose ar konteineriuose. Vaisiai ilgi, buteliuko formos, ryškiai raudoni.
Jie tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek perdirbimui. Patogi forma palengvina pjaustymą ir naudojimą įvairiuose patiekaluose.
„Opalka“ – aukštaūgė veislė, kilusi iš Lenkijos. Ji gali būti auginama atvirame grunte, šiltnamiuose arba po plėvele. Vaisiai smulkesni, pailgi, prinokę tampa sodriai raudoni.
Tai viena iš klasikinių perdirbimui skirtų veislių, vertinama dėl gero skonio, patogios formos ir patikimo derliaus.
„San Marzano“ – gerai žinoma, klasikinė vėlyva aukštaūgė veislė, dažnai auginama iš anksto išaugintais daigais. Vaisiai pailgi, kiaušiniški, labai mėsingi ir turi nedaug sėklų.
Dėl šių savybių „San Marzano“ pomidorai laikomi vienais geriausių padažams virti, konservuoti ar džiovinti.
