Žmogaus gyvenimo trukmė Vakarų Europoje ir toliau ilgėja, tačiau šį optimistinį vaizdą temdo vis ryškėjanti regioninė nelygybė. Naujas didelės apimties tyrimas rodo, kad vienuose regionuose ilgaamžiškumo rodikliai sparčiai gerėja, o kituose progresas sustojo arba net ėmė mažėti.
Per pastaruosius 150 metų išsivysčiusiose šalyse gyvenimo trukmė nuosekliai augo. Tam didelę įtaką turėjo medicinos pažanga, ypač sėkminga kova su infekcinėmis ligomis ir geresnis širdies bei kraujagyslių ligų gydymas. Šie pokyčiai ypač paspartino ilgaamžiškumo augimą XX amžiuje.
Vis dėlto mokslininkai jau seniai diskutuoja, ar žmogaus gyvenimo trukmė turi biologines ribas. Vieni tyrėjai mano, kad žmonija artėja prie natūralių „lubų“, o kiti įsitikinę, jog žmogaus organizmo potencialas dar nėra išsemtas.
Naujausi duomenys labiau palaiko antrąją poziciją. Tyrimas, kuriame analizuoti Vakarų Europos regionai, parodė, kad kai kuriose teritorijose gyvenimo trukmė ir toliau stabiliai didėja. Tai leidžia manyti, kad galutinė ilgaamžiškumo riba dar gali būti nepasiekta.
Didelės apimties tyrime buvo analizuojami 1992–2019 metų duomenys. Mokslininkai nagrinėjo beveik 400 milijonų gyventojų mirtingumo statistiką 13 Vakarų Europos šalių, tarp jų – Ispanijos, Danijos, Šveicarijos ir kitų valstybių.
Tyrėjai taikė sudėtingus statistinius metodus, kad atskirtų atsitiktinius svyravimus nuo ilgalaikių tendencijų. Tokie svyravimai gali būti susiję su ekstremaliomis oro sąlygomis ar epidemijomis, todėl analizėje buvo įvertintas, pavyzdžiui, ir 2003 metų karščio bangos poveikis.
Pagrindinė išvada išlieka optimistinė: pažangiausiuose regionuose nematyti ženklų, kad gyvenimo trukmės augimas lėtėtų. Tai reiškia, kad sveikatos priežiūros ir gyvenimo kokybės gerėjimas vis dar gali reikšmingai didinti ilgaamžiškumą.
Kai kuriuose regionuose gyvenimo trukmė kasmet didėja gana sparčiai. Šiaurės Italijoje, Šveicarijoje, taip pat kai kuriose Ispanijos ir Prancūzijos provincijose vyrų gyvenimo trukmė per metus pailgėja maždaug 2,5 mėnesio. Moterų gyvenimo trukmė šiose vietovėse kasmet padidėja apie 1,5 mėnesio.
2019 metais, dar iki COVID-19 pandemijos pradžios, šiuose regionuose buvo pasiekti rekordai: vidutinė vyrų gyvenimo trukmė siekė apie 83 metus, o moterų – maždaug 87 metus. Tokie rezultatai patvirtina, kad ilgaamžiškumo augimas vis dar tęsiasi.
Tačiau kartu tyrimas atskleidė ir nerimą keliančią tendenciją. Maždaug nuo 2000-ųjų vidurio vis ryškiau matyti didėjantys skirtumai tarp regionų: vienur gyvenimo trukmė sparčiai auga, kitur – stagnuoja.
Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose atsilikę regionai gana greitai vijosi lyderius, tačiau po 2005 metų šis procesas beveik sustojo. Dėl to skirtumai tarp regionų ėmė didėti.
Kai kurios teritorijos, pavyzdžiui, Rytų Vokietija, Belgijos Valonija ar tam tikros Didžiosios Britanijos dalys, susiduria su stagnacija, o kai kuriose vietovėse net fiksuojamas gyvenimo trukmės trumpėjimas. Tai leidžia daryti prielaidą, kad sveikatai didelę įtaką daro socialinės ir ekonominės sąlygos.
Mokslininkai nustatė, kad didžiausi skirtumai siejami su 55–74 metų amžiaus grupės mirtingumu. Būtent šiame amžiuje pastaraisiais dešimtmečiais mirtingumas anksčiau sparčiai mažėjo, o tai daugiausia lėmė medicinos pažanga ir sveikesnis gyvenimo būdas.
Vis dėlto kai kuriuose regionuose ši tendencija pradėjo keistis. Pavyzdžiui, dalyje Prancūzijos Viduržemio jūros regiono ir kai kuriose Vokietijos teritorijose mirtingumas šioje amžiaus grupėje vėl ėmė didėti, o tai kelia papildomų klausimų tyrėjams.
Tokie pokyčiai siejami ne vien su medicinos paslaugų kokybe. Svarbų vaidmenį atlieka ir socialiniai bei ekonominiai veiksniai, įskaitant 2008 metų ekonominės krizės pasekmes.
Įtakos turi ir gyvenimo būdas: mitybos įpročiai, rūkymas ar alkoholio vartojimas skirtinguose regionuose gali gerokai skirtis. Ilgainiui šie veiksniai daro reikšmingą poveikį visuomenės sveikatai.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad ilgaamžiškumo ateitis daugeliu atvejų priklausys nuo socialinių sąlygų. Medicinos pažanga išlieka svarbi, tačiau vien jos gali nepakakti – itin reikšmingas ir visuomenės gebėjimas mažinti socialinę nelygybę.
Šiuo metu nedidelė dalis regionų ir toliau plečia žmogaus gyvenimo trukmės ribas, tačiau daugelyje Europos teritorijų progresas yra lėtesnis. Todėl vienas svarbiausių ateities iššūkių – užtikrinti, kad medicinos ir gyvenimo kokybės pažanga būtų prieinama visiems.
Tyrėjai taip pat primena ankstesnių tyrimų rezultatus: žmonės, sulaukę 100 metų ar daugiau, dažnai turi mažiau sunkių lėtinių ligų nei tie, kurie miršta gerokai anksčiau. Tai leidžia manyti, kad ilgaamžiškumas susijęs ne tik su genetika, bet ir su viso gyvenimo sveikatos kokybe.
