20 paleontologų mokslininkų komanda paskelbė atokioje Nigero Sacharos dalyje atradusi naują dinozauro rūšį – Spinosaurus mirabilis.
Šio priešistorinio plėšrūno atradimas verčia iš naujo vertinti vėlyvojo dinozaurų laikotarpio istoriją ir spinozaurų gyvenimo būdą.
Čikagos universiteto paleontologo Paulo Sereno vadovaujama ekspedicija, įveikusi alinantį centrinės Sacharos karštį, atkasė įspūdingą radinį, tarsi iškilusį iš senovinės upės pakrančių košmaro. Ryškiausias naujai aprašytos rūšies bruožas – lenkta, savotiško „kardavimo“ formos kaukolės skiauterė.
2019 m., kai komanda pirmą kartą nuo dykumos paviršiaus surinko kaukolės fragmentus, mokslininkai iš pradžių net nesuprato, ką mato: radinys atrodė ir pernelyg didelis, ir pernelyg neįprastas. Sugrįžę 2022 m., jie aptiko dar du panašius egzempliorius.
Šie radiniai patvirtino unikalios rūšies egzistavimą – ją išskiria itin neįprasta, į dalgį panaši kaukolės skiauterė.
Kaukolės kaulo kraujagyslinių kanalų struktūra ir paviršiaus faktūra leidžia manyti, kad ši didžiulė, „ašmenis“ primenanti struktūra buvo dengta keratino sluoksniu, panašiai kaip šiuolaikinių paukščių snapai.
Paleontologų nuomone, ši išraiškinga, aukštyn kylanti skiauterė galėjo veikti kaip ryškus vizualinis „švyturys“, naudojamas poravimosi demonstracijoms arba rūšies atpažinimui vešliose priešistorinių Nigero upių ekosistemose.
Jau daugelį metų mokslininkai diskutuoja, ar Spinosaurus buvo giliai neriantis vandens plėšrūnas, ar veikiau pakrančių tykotojas. Nors dalis tyrėjų pastaruoju metu teigė, kad žuvimis mintantys spinozaurai buvo visiškai prisitaikę gyventi vandenyje, S. mirabilis istorija rodo kitokį vaizdą.
Šios rūšies liekanos rastos 500–1000 kilometrų nuo bet kurios senovinės jūros pakrantės. Tai leidžia daryti prielaidą, kad gyvūnai gyveno vešliuose, miškais apaugusiuose vidaus upių regionuose: jie ne medžiojo jūros gelmėse, o klajojo brastomis ir seklumomis.
Paulas Sereno šį dinozaurą įsivaizduoja kaip savotišką „pragaro garnį“ – aukštą plėšrūną, tvirtai besilaikančiu kūnu ir stipriomis kojomis, galintį įbristi į maždaug dviejų metrų gylio vandenį ir sučiupti milžiniškas priešistorines žuvis.
Jo dantys buvo pritaikyti žuvų medžioklei: viršutiniai ir apatiniai dantys „susirakindavo“ tarsi šukos – apatiniai tiksliai įsistatydavo tarp viršutinių, sudarydami lyg žnyples, iš kurių grobiui beveik nebuvo galimybių ištrūkti.
Užuomina, kuri nuvedė prie atradimo
Atradimo ištakos siekia vieną sakinį, kurį dar XX a. 6-ajame dešimtmetyje užrašė prancūzų geologas. Trumpoje pastaboje buvo paminėtas „kardo formos dantis“, rastas atokiame Nigero kampelyje.
Į šią vietą niekas negrįžo daugiau kaip 70 metų. Tik tuaregas gidas, keliaudamas motociklu, nuvedė komandą giliai į centrinę Sacharą, kur ir buvo aptikti itin svarbūs fosilijų klodai.
Radinys laikomas reikšmingu pasiekimu Nigero mokslo paveldui. Fosilijos bus saugomos „Upės muziejuje“ – novatoriškame objekte, kuris, kaip planuojama, veiks be išorinių energijos šaltinių ir šiuo metu statomas sostinėje Niamėjuje.
Išgabenus iš dykumos daugiau kaip 100 tonų fosilijų, Paulius Sereno Sacharą vadina vartais į „prarastą pasaulį“ tiems, kurie ryžtasi atlaikyti jos atšiaurias sąlygas. Jo akimis, ši plati ir bauginanti dykumos erdvė išlieka savotiška paskutine riba paleontologams, pasiryžusiems siekti nežinomybės.
Pasitelkusi pažangius kompiuterinės tomografijos tyrimus ir skaitmeninio modeliavimo technologijas, tarptautinė Paulo Sereno vadovaujama paleoiliustratorių komanda iš pavienių S. mirabilis fosilijų fragmentų sukūrė tikrovišką trimatę rekonstrukciją.
Atradimas neliks vien laboratorijose. Kovo 1 d. spalvinga, lankytojams liesti pritaikyta S. mirabilis kaukolės skiauterės kopija bus pristatyta Čikagos vaikų muziejuje.

