Evoliucijos teorija iš esmės pakeitė tai, kaip suprantame žmogų. Tačiau praėjus daugiau nei šimtmečiui po Čarlzo Darvino idėjų, moters kūnas vis dar išlieka viena didžiausių biologijos mįslių.
Lyginant su daugeliu gyvūnų rūšių, žmogaus moterys yra išskirtinės, o mokslininkai iki šiol aiškinasi, kodėl taip yra. Nors kiekvienas kūnas skirtingas, daugelio moterų gyvenimą formuoja būtent specifiniai anatomijos bruožai.
Nors biologinė lytis ir socialinė lytis yra skirtingos sąvokos, dauguma tyrimų, kalbančių apie moterų kūnus, koncentruojasi į reprodukcinę biologiją: nėštumą, menstruacijas ir menopauzę.
Kai kurie tyrėjai teigia, kad šie evoliuciniai ypatumai nėra vien atsitiktiniai šalutiniai žmogaus raidos produktai – jie galėjo tapti svarbiais veiksniais, prisidėjusiais prie pačios mūsų rūšies susiformavimo.
Vienas ryškiausių iššūkių nuo pat pradžių yra gimdymas. Palyginti su kitais primatais, žmonių gimdymas dažnai trunka neįprastai ilgai – valandas ar net dienas – o komplikacijos pasitaiko dažnai.
Žmogaus gimdymo takai yra sudėtingos sandaros: gimstant kūdikiui galvutė turi pasisukti beveik 90 laipsnių, tarsi įsispraudžiant koja į aulinį batą. Dėl to neretai gimdyvei prireikia kitų žmonių pagalbos.
Nors sunku tiesiogiai palyginti visą žmonijos istoriją su šiuolaikiniu gyvenimu, skaičiuojama, kad šiandien besivystančiose šalyse užsitęsęs ar užstrigęs gimdymas gali būti tiesiogiai susijęs su iki 30 proc. motinų sveikatos komplikacijų.
Vis dėlto, kodėl žmogaus gimdymas moteriai toks rizikingas, lieka neatsakytas klausimas.
Vienas paprastas paaiškinimas – didelė kūdikio galva – nepakanka. Palyginti su kitais primatais, žmonės gimsta turėdami santykinai mažą smegenų dalį, vertinant ją pagal būsimą suaugusiojo smegenų dydį.
Kita hipotezė sieja gimdymo sudėtingumą su tuo, kad žmonės yra vieninteliai šiandien gyvenantys žinduoliai, įprastai judantys dviem kojomis. Dalis mokslininkų mano, jog siauresnis dubuo galėjo būti naudingas vaikščiojant ar stovint vertikaliai.
Šis kompromisas tarp kūno sandaros ir gimdymo lengvumo vadinamas akušerine dilema. Tai prieštaringa teorija, kuri pastaraisiais metais sulaukė daug kritikos. Kai kurie tyrėjai teigia, kad ji pernelyg supaprastina situaciją ir neįvertina anatomijos niuansų, mitybos, genetikos, hormonų ar medicinos praktikos įtakos.
Šiuo metu tvirčiausia išvada – žmogaus gimdymas yra išskirtinai sudėtingas ir ne iki galo paaiškinamas reiškinys.
Bręstant moters kūnui, klausimų tik daugėja. Žmogaus menstruacijos, sprendžiant pagal turimus duomenis, yra gausesnės ir labiau pastebimos nei bet kurio kito žinduolio. Iš tiesų, daugiau nei 98 proc. žinduolių apskritai nemenstruoja.
Todėl kyla klausimas: kodėl reprodukciniu laikotarpiu žmonėms menstruacijos vyksta kas mėnesį, o jų metu fiksuojami pokyčiai ne tik kūne, bet ir smegenyse? Kokia, jei tokia yra, šio proceso prisitaikomoji vertė?
Per daugelį metų mokslininkai pasiūlė įvairių paaiškinimų, tačiau kiekvienas jų turi trūkumų, o pati sritis, pasak kai kurių autorių, apskritai vis dar yra per menkai ištirta.
Viena versijų – kad menstruuojančios rūšys (jų žinoma apie 85, tarp jų šimpanzės, bonobai ir žmonės) taip paruošia gimdą embriono implantacijai.
Pastebima, kad žmogaus embriono implantacija yra agresyvesnė nei tai, kas matoma, pavyzdžiui, laboratorinėse pelėse. Dėl to gali reikėti storesnio, labiau diferencijuoto audinio, kurį organizmui sunkiau „susigrąžinti“ atgal.
Taip pat svarstoma, jog gimdos gleivinė gali subręsti tiek, kad tam tikra prasme „spręstų“, ar priimti embrioną. Vis dėlto ši idėja vertinama prieštaringai.
Panašiai kaip žmonėms, menstruuojantiems šikšnosparniams ir dramblinėms kirstukėms būdinga rizika, kad placenta gali per giliai įaugti į gimdos sienelę. Tai leidžia manyti, kad šiose rūšyse susiformavo itin brandi ir išplėtota sistema.
Gali būti, kad menstruacijos evoliuciškai atsirado tiesiog kaip šalutinis gimdos pasirengimo palikuonims padarinys. Kol kas tai lieka spėjimų lygmenyje.
Net ir pasibaigus menstruacijoms, evoliucinė mįslė nesibaigia. Žmonės yra viena iš nedaugelio rūšių pasaulyje, patiriančių menopauzę. Tai itin retas reiškinys gyvūnų pasaulyje, o iki šiol nėra aišku, kodėl jis apskritai egzistuoja.
Dauguma kitų žinduolių išlieka reprodukciškai aktyvūs visą suaugusiojo gyvenimą, o žmonės gali gyventi dešimtmečius po paskutinių mėnesinių.
Artimiausi „palyginami“ pavyzdžiai gamtoje yra dantytieji banginiai, tokie kaip orkos ar grindiniai banginiai. Ieškant bendrumų, galima tikėtis priartėti prie menopauzės paslapties.
Vienas populiariausių aiškinimų vadinamas močiutės hipoteze. Jos esmė – vyresnės patelės nustoja gimdyti ir energiją nukreipia į anūkų auginimą, taip didindamos giminės išlikimo šansus.
Kai kurie evoliucijos mokslininkai teigia, kad toks mechanizmas gali veikti dantytųjų banginių atveju: menopauzė padėjo pailginti gyvenimą, nepratęsiant reprodukcinių metų.
Norint tai pagrįsti žmonėms, reikėtų įrodyti, kad ikižemdirbystės visuomenėse buvo pakankamai daug moterų, kurios gyveno gerokai ilgiau nei jų reprodukcinis laikotarpis ir realiai prisidėjo prie palikuonių išauginimo.
Tačiau tokį įrodymų rinkinį surinkti sudėtinga. Kai kurie modeliai, paremti šiuolaikinių medžiotojų-rankiotojų bendruomenėmis, neparodė pakankamos naudos, kuri „atsvertų evoliucinę reprodukcijos nutraukimo kainą“, kaip formuluoja evoliucijos teoretikai.
Egzistuoja ir kita, rečiau minima versija – patriarcho hipotezė. Pagal ją, kai patinai (vyrai) įgijo galimybę ilgiau išlaikyti aukštą statusą ir reprodukcines galimybes net po fizinio piko, atranka palankiai veikė ilgesnį maksimalų gyvenimo laiką.
Jei ilgaamžiškumo genai būtų siejami su X, o ne Y chromosoma, gyvenimo trukmė galėjo pailgėti ir patelėms (moterims), todėl jos per gyvenimą teoriškai galėtų „išeikvoti“ ribotą kiaušialąsčių atsargą.
Kitaip tariant, menopauzė galėjo būti šalutinis reiškinys, atsiradęs dėl ilgėjančios vyrų gyvenimo trukmės. Vis dėlto ši hipotezė nepaaiškina, kodėl daugelio gyvūnų patelės vidutiniškai gyvena ilgiau už patinus. Be to, ji remiasi prielaida, kuri dar nėra galutinai įrodyta: kad svarbūs ilgaamžiškumo genai nėra susiję su Y chromosoma.
Be menstruacijų ir nėštumo žmonės apskritai neegzistuotų. O be menopauzės, gali būti, mūsų rūšis nebūtų tapusi tokia sėkminga.
Praėjus daugiau nei 150 metų nuo natūraliosios atrankos teorijos suformulavimo, moters kūno evoliucija vis dar išlieka viena didžiausių neišspręstų mokslo dėlionių.
