Mokslininkai teigia, kad žmonių evoliucijos kelyje galime būti pasiekę lūžio tašką – atrankos spaudimas, veikiantis žmogų, gali smarkiai keistis jau dabar.
Kelių tyrėjų komandų vertinimu, žmogaus kultūra – technologijos, medicina ir gebėjimas bendradarbiaujant spręsti problemas – šiandien gali formuoti evoliuciją labiau nei aplinkos sąlygos ar paties kūno biologiniai apribojimai.
Tokį posūkį lemia tai, kad mūsų sukurti sprendimai, palengvinantys gyvenimą – nuo centrinio šildymo iki kontaktinių lęšių – biologinius iššūkius išsprendžia nepalyginamai greičiau, nei tai galėtų padaryti genetinė evoliucija. Dėl to sumažėja poreikis prisitaikyti genetiškai.
„Atrodo, kad žmonių evoliucija perjungia pavarą“, – yra sakęs kultūrinės evoliucijos tyrėjas Timas Waringas iš „Meino universiteto“, kartu su bendraautoriumi parengęs tyrimą šia tema, publikuotą 2025 m. rugsėjį.
„Kai iš vieni kitų perimame naudingus įgūdžius, institucijas ar technologijas, paveldime prisitaikymui padedančias kultūrines praktikas. Peržvelgę įrodymus matome, kad kultūra problemas sprendžia daug greičiau nei genetinė evoliucija. Tai leidžia manyti, jog mūsų rūšis yra didžios evoliucinės transformacijos viduryje“, – teigė jis.
Evoliucija – procesas, kai gyvi organizmai palaipsniui kinta dėl paveldimos genetinės įvairovės – dažniausiai yra lėta ir vyksta per daugelį kartų. Tradiciškai ją formuoja aplinkos spaudimas, lemiantis, kurie genai dažniau perduodami ateities kartoms.
Vienas gerai žinomų pavyzdžių – maliarija. Tropikuose, kur ši liga paplitusi, dažniau aptinkami ir pjautuvo pavidalo ląstelių anemijos genai. Taip yra todėl, kad žmonės, turintys vieną šio geno kopiją, įgyja tam tikrą apsaugą nuo maliarijos, todėl turi didesnę tikimybę išgyventi ir perduoti geną vaikams.
Istorijos eigoje atranką veikė ir kultūra. Pavyzdžiui, gebėjimas suaugus virškinti laktozę, tikėtina, atsirado ankstyvose gyvulininkystės kultūrose. Tuo metu izoliuotoje prancūzų kanadiečių Île aux Coudres populiacijoje per 140 metų sumažėjo moterų amžius, kada jos susilaukia pirmagimio – šis pokytis buvo fiksuojamas ir genetiniame lygmenyje.
Žmonės evoliucionuoja ir šiandien, o aplinkos veiksniai vis dar daro įtaką daugeliui pokyčių. Vis dėlto T. Waringas ir evoliucinės ekologijos tyrėjas Zachary Woodas iš „Meino universiteto“ argumentuoja, kad kultūra tapo dominuojančiu veiksniu, formuojančiu atrankos spaudimą.
„Kultūrinė evoliucija genetinę evoliuciją „suvalgo pusryčiams“. Skirtumas – milžiniškas“, – yra sakęs Z. Woodas.
Tai nebūtinai reiškia, kad kultūra tiesiogiai kuria naujas genetines adaptacijas. Dažnai ji tiesiog pašalina spaudimą, kuris anksčiau galėjo sutrumpinti žmogaus gyvenimą ar sumažinti galimybes susilaukti palikuonių.
Pavyzdžiui, praeityje kai kurios motinos mirdavo gimdymo metu, jei kūdikis būdavo per didelis gimdymo takams. Šiandien cezario pjūvio operacijos leidžia tokiais atvejais išgyventi ir vėliau susilaukti daugiau vaikų, įskaitant ir didesnio svorio naujagimius.
Šiais laikais yra išgydomų ligų, kurios anksčiau siaubė visuomenes. Vis dėlto pandemijos istorijoje paliko pėdsakų: XIV amžiuje Europą nusiaubusi epidemija, kaip teigiama, paliko žymių, kurias galima aptikti ir išgyvenusiųjų palikuonių genomuose.
T. Waringas ir Z. Woodas pasiūlė patikrinamą teoriją: kadangi kultūra kinta daug greičiau nei genai, ji gali lemti laipsnišką poslinkį, kaip formuojami žmogaus bruožai. Tyrėjai taip pat sukūrė kiekybinius būdus įvertinti, kaip sparčiai toks poslinkis galėtų vykti.
Gauti rezultatai leidžia manyti, kad perėjimas jau prasidėjo ir gali net spartėti.
„Paklauskite savęs: kas labiau lemia jūsų gyvenimo baigtis – genai, su kuriais gimėte, ar šalis, kurioje gyvenate?“ – yra sakęs T. Waringas.
„Šiandien gerovę vis mažiau lemia asmeninė biologija ir vis labiau – kultūrinės sistemos, kurios mus supa: bendruomenė, valstybė, technologijos. O kultūros reikšmė ilgainiui linkusi augti, nes kultūra prisitaikymo sprendimus kaupia greičiau“, – aiškino jis.
Kai kurie mokslininkai mano, kad tokia kryptis gali turėti gilesnių pasekmių. Jei technologijos toliau saugos žmones nuo natūralios atrankos, tai gali pakeisti ir pačios evoliucijos veikimo principus ilguoju laikotarpiu.
2025 m. birželį publikuotame tarptautinės komandos, kuriai vadovavo mikrobiologas Arthuras Saniotis iš „Cihan University-Erbil“ Irake, straipsnyje teigiama, kad žmonės taip sėkmingai sumažino išorinį atrankos spaudimą, jog galimai susilpnino savo evoliucinę trajektoriją.
Autoriai svarsto, kad ateityje žmonijai gali prireikti įvairių medicininių ir technologinių patobulinimų, kurie kompensuotų, kaip jie vadina, „žalingus poveikius žmogaus fenotipams dėl susilpnėjusios natūralios atrankos“.
Kitaip tariant, gerindami gyvenimą kultūra ir technologijomis, galime sukurti savotišką grįžtamąjį ryšį, kai išgyvenimui vis labiau reikia tų pačių priemonių.
Ši idėja vertinama prieštaringai – ji paliečia temas, kurios istoriškai siejamos ir su eugenikos šešėliu, todėl kelia sudėtingus klausimus, kiek toli žmonės turėtų eiti, naudodami technologijas savo biologijai formuoti. Vis dėlto sprendimas, anot kai kurių tyrėjų, gali slypėti ne vien technologijose.
„Kultūrinė organizacija daro grupes bendradarbiaujančias ir veiksmingas“, – yra pabrėžęs T. Waringas. „Jei kultūrinis paveldėjimas ir toliau dominuos, mūsų – kaip individų – likimas ir rūšies ateitis vis labiau priklausys nuo visuomenių stiprybės ir gebėjimo prisitaikyti“, – teigė jis.
T. Waringo ir Z. Woodo straipsnis publikuotas žurnale „Bioscience“.
