Igną Krupavičių gerai žino tie, kurie dieną pradeda televizijos laida „Labas rytas“. Komunikabilus, humoro nestokojantis laidos vedėjas yra puikus pašnekovas, su kuriuo kiekvienas rastų bendrą kalbą.
Taip yra galbūt todėl, kad Ignas labiausiai žavisi paprastumu, džiaugiasi kiekviena minute, trykšta optimizmu… Palikę kalbas apie darbą ir kasdienius rūpesčius už durų, su Ignu kalbamės apie vaikystę, laisvalaikį, žavesį, džiaugsmą ir kitus gyvenimiškus dalykus…
Padūkusi vaikystė
– Anot psichoterapeutų, vaikystė turi milžinišką įtaką tolimesniam žmogaus gyvenimui. Ar pritariate šiai teorijai?
Be abejo. Labai svarbu, kaip vaikas auklėjamas šeimoje, kaip su juo elgiamasi mokykloje, ko moko pedagogai. Aš žemai lenkiu galvą, pirmiausia, prieš savo mamą, kuri padėjo po mano kojomis „žiauriai“ tvirtus pamatus.
Kokia buvo Jūsų vaikystė?
Mano vaikystė kaip ir turbūt visų vaikų, buvo nutrūktgalviška. Mėgdavau su kitais vaikais dūkti kieme, būdavo, kad ir mergaitėms už kasų patampydavau ir iš savo darželio į kitą pabėgdavau… Nors ir buvau išdykęs, tačiau jau nukreiptas kažkokia teisinga linkme – nuo 6 metų lankiau šokius, kas privertė mane laikytis disciplinos. Turėdavau važiuoti į repeticijas, likdavo mažiau laiko draugams ir žaidimams.
Žurnalistika – sprendimas, priimtas „on the spot“
– Jus kone kiekvieną rytą galima išvysti televizijoje. Ar kai buvote mažas svajojot apie TV laidų vedėjo profesiją?
Kai buvau mažas, norėjau būti troleibuso vairuotoju – apie darbą televizijoje net minties nebuvo. Tik jau studijuojant žurnalistiką, supratau, kad man labiausiai prie širdies darbas televizijoje, nes teko „paragauti“ ir darbo radijuje, spaudoje.
– O kodėl žurnalistika?
Rinkausi atmetimo būdu. Kaip ir visi, svarsčiau apie teisės, socialinių mokslų, ekonomikos studijas, tačiau man šie mokslai pasirodė per „sausi“ – tuo metu norėjosi dinamikos, įvairiapusiškumo. Antroje vietoje po žurnalistikos parašiau statybos inžineriją.
Džiaugiuosi, kad ten nepapuoliau, nes būčiau po metų išėjęs. Apskritai, man atrodo, kad aš tada dar buvau per jaunas tam, kad suprasčiau, ko noriu. Jei galėčiau sugrįžti atgal, baigęs mokyklą jokiu būdu niekur nestočiau, keletą metų „pasiblaškyčiau“ tarp daugybės savo norų ir ambicijų kol galutinai suprasčiau, ko noriu.
Būtina gyvenimo sąlyga – galimybė bendrauti
– Viename interviu minėjote, kad domitės joga. Sanskrito kalboje šis žodis reiškia „jungtį“. Kaip Jūs pats suprantate, kas yra joga – jungtis tarp kūno ir dvasios, žmogaus asmeninio tobulėjimo sistema, dar kažkas?
Esu lankęs keletą jogos kursų. Tuo metu aš viską dariau paskubomis, nuolat kažkur skubėdavau, nors giliai viduje žinojau, kad taip negerai, kad reikia sustoti, nurimti. Todėl tie kursai buvo kaip tik tai, ko man tuo metu ir reikėjo.
Nepamenu, kad kažkada anksčiau esu taip pabuvęs su savimi kaip tada, kai lankydamas kursus kasdien po 4 valandas užsiiminėdavau joga. Nesakau, kad galėčiau taip praktikuoti nuolat, bet bent retkarčiais, tai yra naudinga, nes tada supranti, kad atlikdamas fizinius pratimus gali išgydyti protą.
– Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
Mano laisvalaikis, o tuo pačiu ir darbas, yra kelionės. Taip pat mėgstu su draugais važiuoti į gamtą, pajūrį, žiemą – slidinėti, lankau įvairius kultūrinius renginius. Esu aktyvaus poilsio šalininkas.
– Ar esate iš tų, kurie tam, kad pailsėtų, slepiasi nuo kitų dėmesio ir šurmulio vienatvėje, ar atvirkščiai – pailsite, „pasikraunate“ bendraudamas?
Manau, kad vienas miške galėčiau pragyventi ne ilgiau kaip penkias dienas. Man reikia žmonių, bendravimo.
Gyvenimas yra gražus
– Ar esate pavydėtinai energingas, veiklus, optimitiškas. Kas yra tas „varikliukas“, kuris Jus priverčia ryte keltis iš lovos ir kuris Jus nuolat veda į priekį?
Mane pirmyn veda mano artimieji – žmonės, kuriuos aš myliu, kelionių planai, gyvenimo džiaugsmas ir viskas kartu sudėjus. Kartais pagalvoju, kad kitiems yra sunkiau nei man – kartais reikia apie tai pagalvoti – ir kad aš neturiu teisės skųstis, dėl kažko graužtis, bet kiekvieną dieną turiu pradėti su šypsena, džiaugdamasis ir dėkodamas už tai, ką turiu. Manau, kad tam, kad išmoktume džiaugtis gyvenimu, reikia daug dirbti su savimi, kas nėra lengva.
– Galbūt turit kokį nors mėgstamą posakį, kurį nuolat kartojat sau, kai būna sunku ir kuris Jus įkvėpia, padrąsina?
„Gyvenimas yra gražus ir neturiu teisės skųstis“.
– Kokiomis asmens savybėmis Jūs labiausiai žavitės?
Mane žavi paprastumas, gilios, nepaviršutiniškos asmenybės, prasmingi pašnekesiai, intelektas. Taip pat man patinka besišypsantys, švytintys žmonės…
Rudenį – kelionės, nauji įspūdžiai
– Kokia Jums buvo ši vasara? Kuo nors ypatinga ar, atvirkščiai, tokia pati kaip ir visos?
Turėjau pačią gražiausią vasarą tėvynėje – daugiausiai laiko praleidau Lietuvoje. Anksčiau taip nebūdavo, nes ateidavo vasara, o su ja ir noras kažkur bėgti iš Lietuvos. Tai ši vasara ir ypatinga tuo, kad likau Lietuvoje ir džiaugiausi kiekvienu savaitgaliu, kiekviena minute, kada galėdavau ištrūkti kad ir į pajūrį, į Neringą, kurią labai myliu arba į gamtą, prie ežerų. Vasara man buvo puiki ir aš manau, kad jinai vis dar tęsiasi, nes galima turėti „vėlyvas atostogas“ rugsėjį ar spalį.
– O koks Jūsų mėgstamiausias metų laikas?
Dėl gamtos grožio mėgstu ankstyvą šiltą pavasarį ir ankstyvą rudenį.
– Kokiomis nuotaikomis pasitikote rudenį?
Labai geromis, optimistinėsmis, nes manęs laukia kelionės, nauji įspūdžiai.
– Jei nepaslaptis, kur keliausite?
Su kolege keliausim į Mauricijaus salą, kuri yra maždaug 1000 kilometrų į rytus nuo Madagaskaro.
Ačiū už pokalbį.
Išsamūs ir nuotaikingi Igno ir kolegės, su kuria keliavo, Irmos Juškėnaitės kelionės įspūdžiai iš Mauricijaus mus pasieks nuo spalio mėnesio rytinėje Lietuvos televizijos laidoje ,,Labas rytas”. O kol kas – kelios nuotraukos iš minėtos kelionės.
