Norint, kad vyšnios augtų sveikai ir kasmet džiugintų gausiu derliumi, svarbiausi darbai prasideda dar ankstyvą pavasarį. Balandžio pradžioje verta pasirūpinti tinkama vieta, laiku atlikti genėjimą, o taip pat nepamiršti laistymo bei tręšimo – nuo to tiesiogiai priklauso vaisių dydis, saldumas ir medžio atsparumas ligoms.
Tinkama vieta vyšnioms – šiluma ir saulė
Kad vyšnios gerai vystytųsi ir sukrautų kuo daugiau vaisių, joms būtina tinkama augavietė. Geriausiai tinka saulėtos, nuo vėjo apsaugotos vietos – tuomet vaisiai būna saldesni ir gražiau nusidažo. Taip pat svarbi dirva: ji turėtų būti derlinga, maistinga, vidutiniškai drėgna ir silpnai šarminė.
Prieš sodinant medelį, dirvą rekomenduojama supurenti ir papildyti maisto medžiagomis. Praktikoje neretai daroma taip, kad vietose, kur planuojama sodinti vyšnias, iš anksto pasėjami žaliosios trąšos augalai, o sodinimas atidedamas vėlesniam laikui. Medelius geriausia sodinti rudenį arba pavasarį – kovo ir balandžio mėnesiais.
Sodinant kasamas duobė turėtų būti maždaug dvigubai didesnė nei šaknų sistema. Duobės dugne patogu suformuoti nedidelį kauburėlį, ant kurio švelniai išdėstomos šaknys. Įstačius sodinuką, duobė užpilama žeme, dirva aplink lengvai suspaudžiama ir paliekama natūraliai susigulėti. Aplink medelį verta paberti ploną mulčio sluoksnį, kad dirva ilgiau išlaikytų drėgmę. Pasodinus būtinas gausus laistymas.
Pavasarinė priežiūra ir genėjimas – kaip nepakenkti derliui
Svarbiausias pavasario darbas prižiūrint vyšnią – genėjimas. Apleisti medžiai dažniau serga ir ilgainiui ima prasčiau derėti. Genėjimui pasirinkite laiką, kai medis dar nevisiškai pabudęs po žiemos, o lauko temperatūra nusistovi ties 8–10 laipsnių šilumos.
Pirmiausia šalinamos senos, pažeistos šakos, kurios užstoja šviesą ir gali tapti kenkėjų prieglobsčiu. Tuo pačiu formuojama laja. Dažniausiai rekomenduojama palikti vieną pagrindinę šaką, o kitos turėtų augti aplink ją, sudarydamos į piramidę panašią formą. Visi susikryžiuojantys, į lajos vidų augantys ūgliai išpjaunami.
Lajos formavimas paprastai užtrunka 3–4 metus – tai priklauso nuo veislės, poskiepio ir auginimo sąlygų. Pasiekus norimą formą, daugiausia trumpinami nauji prieaugiai vidinėje medžio dalyje.
Tinkamas genėjimas gerina derėjimą: per tankioje lajoje vaisiai smulkėja ir praranda dalį skonio. Dar vienas pavasarį taikomas būdas – žiedinių pumpurų retinimas, kai pašalinama jų perteklius. Taip medis energiją nukreipia į likusius žiedus, o vėliau užmezga stambesnes ir saldesnes vyšnias.
Laistymas ir tręšimas
Jauniems vyšnių sodinukams reikia pakankamai gausaus laistymo. Pirmuosius kelis mėnesius po pasodinimo vandenį rekomenduojama tiekti maždaug du kartus per savaitę. Medeliui gerai įsišaknijus, dažniausiai pakanka laistyti kartą per savaitę, nebent užsitęsia sausra.
Kovo ir balandžio mėnesiais ypač svarbus tręšimas azotu – jis skatina lapų ir ūglių augimą. Vėliau vyšnioms prireikia fosforo ir kalio, kurie būtini žydėjimui bei vaisių mezgimui. Sezono pradžioje dažnai pasirenkamos mineralinės trąšos, pavyzdžiui, amonio salietra ar amonio sulfatas. Dirvą galima praturtinti ir organinėmis medžiagomis – paskleidžiant mėšlą arba kompostą. Vasarą, vaisiams pradėjus augti, neretai naudojami kompleksiniai mišiniai, pavyzdžiui, NPK.
Tręšimas praverčia ir rudenį, kai medžiai ruošiami žiemai – tuomet dažniau pasirenkami kalio turintys preparatai. Tinkamos makro- ir mikroelementų normos padeda išlaikyti gerą medžio būklę. Maisto medžiagų trūkumas gali lemti lapų spalvos pakitimus, silpnesnį žydėjimą, smulkesnius vaisius bei didesnį jautrumą ligoms ir kenkėjams.
