Archeologai, bandydami naują skenavimo įrangą Egipto šiaurės vakarų Nilo deltoje, po senovinio miesto griuvėsiais aptiko mįslingą statinį.
Per beveik 6 tūkst. metų nuo įkūrimo miestas buvo vadinamas įvairiai. Senovės egiptiečiai jį vadino Per Vadžet, nes tai buvo vieta, skirta jų gyvatės deivei Vadžet. Graikų valdymo laikotarpiu, prasidėjusiu 305 m. pr. Kr., miestas buvo vadinamas Butu. Šiandien miesto griuvėsių vieta turi arabišką pavadinimą Tell el-Fara’in, reiškiantį „Faraonų kalvą“.
Ilgoje miesto istorijoje pastatai buvo statomi, griaunami ir perstatomi, kol maždaug VII a. po Kr. vietovė galutinai sunyko.
Per daugelį amžių susikaupę sluoksniai šią vietą daro itin patrauklią archeologams. Vis dėlto tradicinius kasinėjimus apsunkina dumblo nuosėdos, gruntinis vanduo, taip pat didelis teritorijos plotas ir gylis.
Pasitelkę modernias technologijas – palydovinį radarą ir elektrinės varžos tomografiją (ERT) – Kafrelsheikho universiteto (Egiptas) archeologo Mohamedo Abouarabo vadovaujami tyrėjai galėjo pažvelgti į žemės gelmes ir tiksliau nustatyti, kur verta pradėti kasinėjimus.
Naudodami 2018 m. radaro palydovo Sentinel-1 užfiksuotus vaizdus, komanda paviršiuje pastebėjo didelio masto anomalijas. Jos galėjo reikšti po žeme slypinčias struktūras, todėl mokslininkai nusprendė vietovę tirti detaliau.
Komanda atrinko 15 perspektyvių taškų vietoje, vadinamoje Kom C, ir ėmėsi ERT matavimų. Kiekviename taške į žemę buvo įrengti 24 nerūdijančio plieno elektrodai, sujungti 69 metrų ilgio kabeliu.
Elektrodai siunčia į gruntą elektros sroves, o pagal jų patiriamą varžą ar laidumą galima spręsti, kas yra po žeme – tai tarsi didelio masto „kompiuterinė tomografija“, tik atliekama pačiam gruntui.
Iš viso Kom C teritorijoje atlikti 1332 varžos matavimai atskleidė mįslingą, dalinai užpustytą molinių plytų statinį. Jo plotas – maždaug 25 x 20 metrų, o jis glūdi 3–6 metrų gylyje po sudužusios keramikos ir griuvėsių sluoksniais, susidariusiais vėlyvuoju romėnų bei Ptolemėjų laikotarpiu (apie 332 m. pr. Kr. – 395 m. po Kr.).
„3D inversijos algoritmai ypač veiksmingai leido išryškinti po žeme esančias molinių plytų sienas ir architektūrines struktūras, reikšmingai pagerindami mūsų supratimą apie vietovės formavimosi procesus“, – pažymi tyrėjai.
Vėlesni kasinėjimai patvirtino skenavimo rezultatus. Nustatyta, kad statiniui apie 2600 metų – jis datuojamas saitų laikotarpiu, t. y. 26-ąja ir paskutine senovės Egipto valdovų dinastija iki Persijos užkariavimo 525 m. pr. Kr.
Archeologai atkasė molinių plytų sienas ir aptiko amuletų bei kitų 26-osios dinastijos laikotarpio radinių. Tarp jų – išskirtinė hibridinė figūra, jungianti babuino, sakalo ir Patiko (nykštukinio dievo) bruožus.
Kituose amuletuose pavaizduotos labiau žinomos Egipto dievybės: Izidė, Horas, Taueret, taip pat ir Buto globėja deivė Vadžet.
Dėl gausių dvasinių ir ritualinių radinių mokslininkai įtaria, kad pastatas galėjo turėti religinę paskirtį.
„Amuletų, altoriaus ir kitų ritualinių objektų buvimas leidžia manyti, kad vietovė galėjo veikti kaip šventykla arba tam tikras religinės paskirties kompleksas, galbūt turėjęs ir laidojimo funkciją, arba kunigų rezidencija“, – rašoma tyrime.
„Tačiau šiame etape tiksliai nustatyti šių struktūrų paskirtį išlieka sudėtinga. Aiškesnis supratimas turėtų atsirasti tęsiant kasinėjimus ateinančiais sezonais“, – priduria autoriai.
Mokslininkai šį bandymą vadina itin sėkmingu ir planuoja technologiją taikyti dar gilesniuose, senesniuose vietovės sluoksniuose.
„Šio tyrimo rezultatai parodė, kad geofizinių matavimų ir nuotolinio stebėjimo duomenų derinimas yra veiksmingas ir leidžia labai tiksliai aptikti po žeme slypinčias gyvenvietes sudėtingame regione“, – teigia komanda.
„Mūsų radiniai leidžia manyti, kad, be jau žinomos šventyklos, po storu molio sluoksniu gali būti palaidota ir dar viena šventykla. Ji bus tiriama atliekant platesnio masto matavimus būsimuose tyrimuose“, – rašoma publikacijoje.
Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale Acta Geophysica.
