Kurmis pelėnas daro daugiau žalos nei manote: sužinokite, kaip jį atpažinti ir sustabdyti

Jei sode pastebite požeminių tunelių, suploto pavidalo kauburėlius ar staiga nykstančius augalus, kaltas gali būti ne kretas ir ne pelėnas. Dažnai problemos šaltinis – kurmis pelėnas, dar vadinamas vandeniniu pelėnu (Arvicola terrestris). Tai graužikas, paplitęs didelėje Eurazijos dalyje, galintis per trumpą laiką padaryti nemažai žalos daržui, gėlynui ar vaismedžių sodui.

Šis kenkėjas dažniausiai aptinkamas drėgnose vietovėse – prie vandens telkinių, pievose, upių užliejamose teritorijose. Ten jis įsirengia guolius nendrynuose ir išrausia platų požeminių koridorių tinklą. Vis dėlto kurmis pelėnas neretai nuklysta toliau nuo vandens ir įsikuria soduose bei vaismedžių augavietėse. Tokiais atvejais jis paprastai laikosi po žeme, ten pat susikrauna maisto atsargas.

Kaip atskirti kurmį pelėną nuo paprasto pelėno?

Nors pelėnai ir kurmiai pelėnai priskiriami tai pačiai graužikų grupei, išvaizda skiriasi. Kurmis pelėnas yra didesnis – su uodega gali siekti apie 20–25 cm, kai tuo tarpu pelėnas dažniausiai užauga iki maždaug 15 cm.

Skiriasi ir galvos bei ausų forma. Kurmis pelėnas savo išvaizda labiau primena žiurkėno ir žiurkės „mišinį“: jo snukutis bukesnis, ausys mažos ir vos matomos. Pelėnas labiau panašus į lauko pelę – snukutis pailgesnis, ausys ryškesnės. Skirtumų yra ir kailio spalvoje: kurmiai pelėnai dažniausiai būna tamsiai rudi ar pilkai rudi, su šviesesniu pilvuku, o pelėnai – rusvesni, su baltu pilvu.

Kurmis pelėnas, kaip ir kretas, dažniau aktyvus naktį ir retai pasirodo paviršiuje. Jo buvimą išduoda urvų sistema ir kauburėliai. Skirtingai nei aukšti kurmiarausiai, kurmio pelėno supiltos žemės krūvelės būna žemesnės, plokštesnės, netaisyklingos formos, dažnai matoma ovali anga.

Kodėl šis kenkėjas pavojingiausias jauniems medeliams?

Kurmio pelėno pasirodymas sode dažnai reiškia ilgalaikes ir sunkiai atitaisomas pasekmes. Tai itin ėdrus kenkėjas, besimaitinantis ištisus metus, nes neįminga žiemos miego. Ypač didelę grėsmę jis kelia augalams ramybės laikotarpiu, kai pažeidimai gali ilgai likti nepastebėti, o augalai pradeda nykti.

Sode kurmiai pelėnai daugiausia graužia požemines augalų dalis. Jie apnagraužia vaismedžių šaknis – nukenčia ne tik jauni, bet ir vyresni medžiai. Dėl šaknų pažeidimų sodiniai gali greitai pradėti džiūti. Žiemą graužikas gali pažeisti ir medžių žievę.

Rizikoje atsiduria ir šakniavaisiai darže: morkos, burokėliai, bulvės, salierai, svogūnai. Be to, kurmiai pelėnai nevengia dekoratyvinių augalų svogūnėlių ir šakniastiebių – ypač mėgsta tulpes ir lelijas.

Kaip ir kurmiai, šie graužikai keičia dirvos struktūrą. Dėl išraustų tunelių žemė gali įdubti, veja tampa nelygi, o kauburėliai gadina bendrą sodo vaizdą.

Humaniški ir veiksmingi būdai, kaip atsikratyti kurmio pelėno

Norint sumažinti žalą, dažniausiai renkamasi graužiką atbaidančios priemonės. Kurmiai pelėnai turi itin jautrią uoslę, todėl kai kurių augalų kvapai jiems nemalonūs ir gali padėti nukreipti juos nuo jautriausių vietų.

Dažniausiai atbaidančiais laikomi šie kvapai:

• česnakai,
• svogūnai,
• levandos,
• pipirmėtės,
• gvazdikiniai serenčiai,
• karpažolės,
• juodasis šeivamedis.

Šiuos augalus verta sodinti prie jautriausių sodo vietų: šalia jaunų vaismedžių, gėlynų su svogūninėmis gėlėmis ar šalia daržo lysvių. Kai kurie sodininkai kvapnius augalus ar jų dalis taip pat deda tiesiai į tunelius. Taip pat naudojami įvairūs kvapnūs tirpalai, pavyzdžiui, pagaminti su ricinos aliejumi arba srutos iš juodojo šeivamedžio, kurios supilamos į graužiko urvus.

Kitas būdas – garsai ir vibracijos. Kurmiai pelėnai yra labai baikštūs, todėl vibraciją ar ultragarso signalus skleidžiantys prietaisai kartais duoda rezultatų. Dažniausiai rekomenduojami prietaisai, skleidžiantys 400–1000 Hz diapazono garsus, maitinami baterijomis arba turintys saulės baterijas. Paprastesnė alternatyva – ant į žemę įkaltų strypų užmautos plastikinės butelės ar skardinės, kurias judina vėjas, nors jų veiksmingumas paprastai mažesnis.

Veiksminga humaniška priemonė – gyvagaudės gaudyklės. Kad graužikas užkibtų, į vidų patariama dėti stiprų kvapą turinčio jauko, pavyzdžiui, morkos, saliero ar obuolio gabalėlių. Spąstus statant verta mūvėti pirštines, kad neliktų žmogaus kvapo, galinčio atbaidyti gyvūną.

Galiausiai, augalus nuo graužimo gali apsaugoti fizinės kliūtys. Tam naudojami tinklai ir specialūs krepšeliai svogūninėms gėlėms sodinti – taip galima apsaugoti, pavyzdžiui, tulpių lysves. Apsauginiai tinklai praverčia ir pakeltose daržovių lysvėse, o tam tikrose vietose gali padėti sumažinti ir vejos pažeidimus.