Natūralus būdas kovoti su kenkėjais: sužinokite, kaip plėšriosios erkės padeda apsaugoti augalus
Švirskio plėšrioji erkė – tai mikroskopinis plėšrus voragyvis, plačiai naudojamas kaip biologinė augalų apsaugos priemonė. Ji tesiekia apie 0,4–0,5 mm, todėl net žiūrint per didinamąjį stiklą dažniausiai matomas tik mažas, greitai judantis taškelis ant lapo. Natūraliai ši rūšis aptinkama Viduržemio jūros regione, o sodininkystėje jau daugelį metų padeda mažinti kenkėjų populiacijas.
Erkių spalva gali kisti priklausomai nuo mitybos: besimaitinančios baltasparniais ar tripsais dažniau būna gelsvos, oranžinės ar rusvos, o pasirinkusios kitą maistą gali įgauti rausvą atspalvį. Tai labai judrūs organizmai – jos ne laukia grobio vienoje vietoje, o aktyviai keliauja augalu ieškodamos kenkėjų.
Patelė per parą padeda maždaug po du kiaušinėlius. Vystymasis nuo kiaušinėlio iki suaugėlio paprastai trunka 5–7 dienas, todėl populiacija gali augti labai greitai. Palankiausia temperatūra šiai rūšiai – 20–32 °C.
Kokius kenkėjus naikina?
Vienas mėgstamiausių grobių – tripsai. Tai smulkūs vabzdžiai, siurbiantys augalų sultis iš lapų ir žiedų, o jų veiklos pėdsakai dažnai matomi kaip sidabriškos dėmės, deformacijos ar nusilpę augalai. Plėšrioji erkė ypač efektyviai medžioja jaunas tripsų lervas, kol šios dar nespėja padaryti didelės žalos.
Taip pat ji naikina baltasparnius – „baltas museles“, kurių lervos dažniausiai laikosi lapų apatinėje pusėje ir silpnina augalą, palikdamos lipnias išskyras. Erkės minta tiek baltasparnių kiaušinėliais, tiek lervomis.
Į grobio sąrašą patenka ir voratinklinės erkės, kurios ant lapų suformuoja būdingus voratinklius, skatina lapų geltimą ir džiūvimą, taip pat kai kurie kiti smulkūs kenkėjai. Kai kenkėjų laikinai pritrūksta, plėšrioji erkė gali išgyventi maitindamasi žiedadulkėmis. Dėl to ji augaluose išsilaiko ilgiau nei kai kurios kitos plėšriųjų erkių rūšys.
Kur ir ant kokių augalų tinka naudoti?
Geriausi rezultatai dažniausiai pasiekiami auginant po priedangomis – šiltnamiuose ir plėveliniuose tuneliuose, kur temperatūra yra aukštesnė ir stabilesnė. Ten ji ypač praverčia saugant paprikas, agurkus, baklažanus ir cukinijas.
Šią biologinę priemonę galima taikyti ir prie namų esančiame sode. Ji pasiteisina ant rožių, gerberų bei kitų dekoratyvinių augalų – tiek augančių grunte, tiek vazonuose. Taip pat tinka vazoniniams citrusiniams augalams oranžerijose ir balkonuose – pavyzdžiui, citrinoms ir mandarinams. Jei temperatūra nenukrenta žemiau 10 °C, erkės gali išlikti aktyvios ištisus metus. Sode ar sode su vaismedžiais gali padėti saugant obelis, kriaušes, serbentus ir vynuoges.
Tačiau yra išimčių: ant pomidorų ši erkė paprastai veikia prasčiau, nes stiebų ir lapų plaukeliai gerokai apsunkina jos judėjimą.
Kada ir kaip įkurdinti?
Švirskio plėšrioji erkė prekyboje dažniausiai būna dviejų formų.
Pirmoji – veisimo paketėliai (maišeliai), kuriuos tereikia pakabinti ant augalo. Kiekviename jų paprastai būna apie 250 plėšriųjų erkių ir papildomo maisto. Erkės per mažas angas pačios išeina iš paketėlio ir kelias savaites pamažu pasklinda po augalą.
Antroji forma – birus preparatas su nešikliu (pavyzdžiui, sėlenomis), kurį galima paskleisti tiesiai ant lapų.
Paketėlius rekomenduojama kabinti augalo vidurinėje dalyje, vietoje, kur mažiau tiesioginės saulės ir lietaus. Geriausia laikyti už kartoninės juostelės, kad nepažeistumėte turinio. Paketėlių atidaryti nereikia – erkės iš jų išeina pačios.
Esant nedideliam kenkėjų kiekiui dažnai pakanka 1 paketėlio 2,5 kv. m plotui. Jei kenkėjų daug, norma didinama iki 1 paketėlio 1 kv. m. Svarbu paskirstyti tolygiai, o ypatingą dėmesį skirti vietoms, kur pirmiausia pastebėjote kenkėjų daromą žalą.
Aktyviam veikimui šiai rūšiai paprastai reikia bent 18 °C, o geriausiai ji dirba 20–32 °C temperatūroje. Įsigytus paketėlius patartina laikyti ne ilgiau kaip 1–2 dienas iki panaudojimo – 10–15 °C temperatūroje, tamsioje ir gerai vėdinamoje vietoje. Svarbu jų nelaikyti prie radiatorių ar saulėje, nes per anksti suaktyvėjusios erkės be augalų gali nusilpti.
Lietuvos klimato sąlygomis lauke per žiemą jos paprastai neišgyvena, todėl į sodą ar šiltnamį dažniausiai įkurdinamos kasmet iš naujo. Šildomose patalpose, kur temperatūra nenukrenta žemiau 10 °C, jos gali išlikti aktyvios visus metus.
Privalumai ir trūkumai
Didžiausias šios biologinės kontrolės privalumas – saugumas. Tai natūralus metodas be cheminių likučių ant daržovių ar vaisių, be papildomos rizikos vaikams, naminiams gyvūnams ir apdulkintojams, pavyzdžiui, bitėms.
Kitas pliusas – universalumas. Plėšrioji erkė naikina kelias kenkėjų grupes vienu metu, o pritrūkus grobio gali išsilaikyti maitindamasi žiedadulkėmis. Ji dauginasi ant augalų, todėl populiacija dažnai išsilaiko kelias savaites be papildomų veiksmų. Paketėliai taip pat patogūs naudoti – užtenka juos pakabinti, nereikia purkštuvo ar specialių įgūdžių.
Vis dėlto reikia įvertinti ir ribojimus. Biologinis metodas nėra momentinis purškimas – reikia laiko, kol populiacija sustiprėja ir efektyviai sumažina kenkėjų skaičių. Esant itin stipriam užkrėtimui vien šios erkės gali nepakakti. Be to, žemesnėje nei 18 °C temperatūroje ji būna mažiau aktyvi, o labai sausas oras gali lėtinti dauginimąsi.
