Stumbų medžioklės Jogailaičių laikais: sužinokite, ar Lietuvoje buvo savotiška korida

Ispaniška korida, regis, turėjo savotišką konkurentę. Jogailaičių laikais stumbrų medžioklės kai kur virsdavo pavojingais reginiais, kuriuose mirtis grėsė ne tik žvėrims, bet ir drąsuoliams, stojusiems su jais akis į akį.

XVI amžiaus antroje pusėje išleistoje Marcino Kromero „Kronikoje lenkiškoje“ aprašomos karaliaus Žygimanto Augusto laikų praktikos, primenančios koridą, tik vietoj bulių čia pasirodo stumbrai.

Kronininkas detaliai pasakojo, kaip būdavo rengiamas toks „spektaklis“. Žvėris miškuose aptikę medžiotojai į pagalbą sutelkdavo valstiečius: šie pasirinktoje vietoje išversdavo medžius ir taip tarsi užtverdavo plotą, paversdami jį savotišku aptvaru, iš kurio nei pavieniai gyvūnai, nei bandos nebegalėdavo pasprukti. Tuomet skubiai būdavo pastatoma aptverta pakyla ar tribūna valdovui, damoms ir didikams, kad šie galėtų saugiai stebėti vyksmą. Medžiotojai, apsiginklavę ietimis, užimdavo vietas prie jiems paskirtų medžių.

„Netrukus kanopų dundesys, riksmai ir šunų staugimas išbaido žvėrį, priversdami jį išeiti į atvirą plotą; ten jį ietimis bado už medžių pasislėpę medžiotojai – vis tas, prie kurio žvėris labiausiai priartėja. Įtūžęs nuo smūgio stumbras ragais daužosi į medį, už kurio slepiasi persekiotojas; o jei kamienas per siauras, kad abu ragai įsmigtų vienu metu, žvėris remiasi kakta ir visu galingu kūnu, ragams kyšant į šalis. Tuo metu kartą į bestijos krūtinę įsmigęs geležis stumiama vis giliau – medžiotojas traukiasi nuo atakos, sukdamasis aplink medį drauge su žvėrimi; neretai padeda ir stipresni šunys, kandžiodami, kol žvėris mirtinai sužeistas ar visiškai išsekęs nepargriūva“, – taip aprašė jis medžioklės eigą.

Kromeras net mini apgaulės triuką, primenantį koridos muletą: kai medžiotojas nepataikydavo ar būdavo pargriaunamas, esą vienas iš arčiau stovinčių varytojų prieš žvėrį mostelėdavo raudona drobe, kad ši jį suerzintų ir nukreiptų dėmesį.

Kalbos ir tikrovės klausimai

Žinoma, stumbrų medžioklė turėjo senas tradicijas: ji teikė adrenalino ir, svarbiausia, aprūpindavo mėsa. Małgorzata Bołobot, dirbanti „Stumbrų kilmės knygos“ redakcijoje, pasakoja, kad Vladislovas Jogaila Belovežo girią laikė išskirtine karaliaus nuosavybe. 1409 metais čia buvo surengta didelė medžioklė, o sumedžioti gyvūnai, tinkamai paruošti ir vandens keliais nugabenti, tapo maisto atsargomis lenkų–lietuvių kariuomenei prieš Žalgirio mūšį 1410 metais. Tas pats laikotarpis dažnai simboliškai siejamas ir su Belovežo girios apsaugos pradžia.

Kromero laikais karalius Žygimantas Augustas iš Knyszyno Radviloms siųsdavo stumbrieną kaip delikatesą. Tačiau kyla klausimas, ar kronininkas kai ko nepagyvino vaizduote. Pavyzdžiui, jis tvirtino, kad medžiotojai vengdavę prisiliesti prie stumbro liežuvio, nes šis esą šiurkštus ir galintis „prisitraukti“ žmogų net už drabužio krašto.

Paklausta apie šį keistą teiginį, Małgorzata Bołobot remiasi Konrado Wróblewskio monografija apie Belovežo girios stumbrą: joje nurodoma, kad stumbro liežuvio speneliai niekuo esmingai nesiskiria nuo galvijų, o jų dydis nėra „nepaprastai didelis“. Vadinasi, šiuo atveju Kromeras greičiausiai perdėjo.

Ji taip pat atkreipia dėmesį ir į raudonos drobės mitą: tikėtina, kad nei stumbrai, nei naminiai galvijai spalvų taip, kaip žmonės, neskiria, todėl juos labiau traukia judesys, o ne pati spalva. Vis dėlto žmonės galėjo tikėti raudonos drobės poveikiu ar „pavojingu liežuviu“ nepriklausomai nuo faktų.

Nepaisant galimų pagražinimų, pats medžioklės principas – varymas ir žvėrių uždarymas aptvare – nebuvo išgalvotas. Tai patvirtina ir kiti to meto liudijimai.

Stumbro giesmė

Keliomis dešimtimis metų anksčiau nei Kromeras renesanso poetas Mikalojus Husovianas (1475–1534) parašė „Giesmę apie stumbrą“. Joje vaizduojami žvėries sužeidimai, įniršis, medžiotojų persekiojimas, užtvaros iš rąstų ir galiausiai susidūrimas su žmonėmis.

Poema pasirodė 1523 metais po autoriaus kelionės į Romą, kur jis vyko vyskupo Erazmo Ciołeko palydoje. Kaip nurodo senosios literatūros tradicijų tyrinėtojas prof. Edmundas Kotarskis, kūrinys gimė neįprastomis aplinkybėmis: Ciołekas norėjo popiežiui Leonui X, mėgusiam medžioklę, padovanoti iškamšą – stumbrą. Šį egzotinį gyvūną turėjo parūpinti Mikalojus Radvila, o poemą užsakyta parašyti Husovianui. Tačiau popiežiui netikėtai mirus, o vyskupui mirtinai susirgus Romoje, planai pasikeitė: kūrinys buvo išleistas Krokuvoje ir dedikuotas karalienei Bonai.

Akis į akį

Tokios medžioklės reikalavo drąsos ir fizinės ištvermės. Podlasės tyrinėtojas Jerzy M. Płacheckis, nagrinėjantis senąsias tradicijas ir papročius, rekonstruoja, kad stumbrų medžioklė su ietimis, lankais ir kalavijais vykdavo jojant. Kartais, ypač pabaigoje, medžiotojai nulipdavo nuo žirgų – dažniausiai tada, kai žvėris jau būdavo aiškiai nusilpęs. Vadinasi, galutiniame etape žmogus ar jų grupė su stumbru susidurdavo tiesiogiai, tarsi arenoje.

Šaltinių, pasakojančių apie tokius papročius, esama daugiau. Jerzy M. Płacheckis mini, kad apie stumrų medžiokles rašyta ir XVI amžiaus istoriniuose atsiminimuose, ir vėlesniuose veikaluose apie medžioklę bei senąsias pramogas.

Iš liudijimų matyti, jog medžiotojai ypač bijodavo stumbro uodegos ir liežuvio. Paradoksalu, tačiau būtent liežuvis laikytas itin vertingu trofėjumi. Vis dėlto stumbras buvo gerokai galingesnis už naminį galviją: Kromeras rašė, kad šis gyvūnas yra milžiniškas, greitas, turi į vidų kiek užlenktus ragus, gali pakelti ant jų arklį su raiteliu, o vidutinio storio medžius esą net išverčia su šaknimis.

„Nesvarbu, ar medžioklė vyko aptvare, ar atviroje vietoje, žmonės grūmėsi su iš tiesų laukiniu ir pavojingu gyvūnu, kurio reakcijų nebuvo lengva nuspėti“, – pabrėžia Jerzy M. Płacheckis. Małgorzata Bołobot priduria, kad vien strėlėmis ar ietimis stumbrą nukauti buvo sudėtinga: stora oda ir tankus kailis reiškė, kad vieno smūgio neužtekdavo, o žaizdos žvėrį tik dar labiau įtūžindavo. Todėl valdovas, jei išvis artindavosi, greičiausiai atlikdavo tik galutinį „dūrį“ arba apsiribodavo stebėtojo vaidmeniu.

Tai – ne korida?

Pasak Jerzy M. Płacheckio, remiantis Husovianu, Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas galėjo suteikti stumbrų medžioklėms privalomų karinių pratybų pobūdį. Jis taip pat mini pasakojimus apie dar ankstesnes, ypač žiaurias bausmių vykdymo formas, kai nuteistuosius esą atiduodavo plėšriems žvėrims arba stumbrui. Tokie pasakojimai leidžia manyti, kad stumbras diduomenės pramogose galėjo atlikti dvejopą vaidmenį: kaip bausmės „vykdytojas“ ir kaip objektas, leidžiantis pademonstruoti drąsą bei ginklų valdymą.

Tyrinėtojas taip pat svarsto, kad bent XV amžiuje Lietuvoje galėjo būti statomos specialios arenos su tribūnomis, kur būdavo rengiamos dvikovos su anksčiau sugautais stumbrais. Analizuodamas Žygimanto Augusto karališkosios arklidės Knyszyno apylinkėse istoriją, jis kelia prielaidą, kad šalia buvusio žvėryno teritorijoje, galbūt ant vietos, šiandien vadinamos Karalienės Bonos kalnu, galėjo stovėti objektas, priminęs koridos areną.

Tačiau ar tai iš tiesų buvo koridos atitikmuo? Małgorzata Bołobot pabrėžia esminius skirtumus: čia kalbama apie laukinį, laisvėje gyvenantį žvėrį, o koridos bulius – specialiai veisiamas. Koridoje kartais gyvūnui gali būti dovanota gyvybė, o stumbrų medžioklės tikslas – jį nukauti ir panaudoti mėsą, odą ar išsaugoti kaip eksponatą. Be to, Belovežo girioje medžiota ir patinų, ir patelių.

Jerzy M. Płacheckis, kadaise Andalūzijoje matęs kovą su buliu Rondoje, šį reginį vadina žeminančiu: jo teigimu, gyvūnas ten beveik neturi šansų, todėl tai panašiau į ypatingą skerdyklos formą, o stumbro medžioklė buvusi visai kito pobūdžio ir rizikos.

Vietinė tradicija ar atėjusi idėja?

Lieka atviras klausimas, ar stumbrų medžioklės į „dvikovą“ virto savaime – kai praktinis tikslas (mėsa) užleido vietą riteriškam idealui ir pramogai – ar vis dėlto tai buvo įkvėpta iš kitur. Juk pirmoji ispanų korida minima dar 1133 metais, o žinios po Europą sklidusios seniai.

Vis dėlto Jerzy M. Płacheckis linkęs manyti, kad Lietuvoje tokie reginiai išaugo iš vietos medžioklių ir ilgainiui virto tikru šou, kurį esą galėjo lydėti muzika, šokiai ir įvairūs pasirodymai. Jo vertinimu, tai buvusi savita, vietinė tradicija, nesiremianti svetimais pavyzdžiais.

Šiandien panašūs sumanymai sukeltų audringas diskusijas. Ne taip seniai žinia apie planuotas „bekraujes“ bulių kovas viename privačiame komplekse Lenkijoje išprovokavo ekologų protestus. Tikėtina, kad ne mažesnės reakcijos sulauktų ir bandymai atgaivinti „jogailaitišką“ tradiciją. Vis dėlto net ir iš retų pasakojimų aišku viena: skaitant apie kovas su stumbrais, šiems gyvūnams pajunti gerokai didesnę pagarbą nei žvelgdamas į juos kaip į vien dekoratyvų simbolį.