Išnykęs gyvūnas gali slėpti paslaptį: mokslininkai kelia naują versiją, kas nutiko tasmaniniam vilkūnui

Tasmaninis vilkūnas, dar vadinamas tasmaniniu tigru, laikomas vienu liūdniausių žmonijos prarastų gyvūnų: paskutinis nelaisvėje laikytas individas buvo nufilmuotas, tačiau rūšis vis tiek išnyko. Vis dėlto nauji archeologų duomenys leidžia manyti, kad šie gyvūnai Australijos žemyne galėjo išlikti gerokai ilgiau, nei iki šiol buvo manoma.

Svarbu pabrėžti, kad kalbama apie žemyninę Australijos dalį. Tasmanijos saloje šis gyvūnas išliko iki XX amžiaus. Dabar archeologai, dirbę Arnhemo Žemėje (Arnhem Land), aptiko 14 anksčiau neidentifikuotų uolų piešinių, kuriuose, jų teigimu, pavaizduoti tasmaniniai vilkūnai, taip pat du piešinius, skirtus tasmaniniams velniams.

Iki šiol vyravo nuomonė, kad abu šie gyvūnai žemyninėje Australijoje išnyko maždaug prieš 3000 metų, o vėliau išliko tik Tasmanijoje. Tačiau piešinių pigmentų ir atlikimo technikų analizė leidžia įtarti, kad dalis vaizdinių gali būti jaunesni nei 1000 metų. Tokiu atveju atsirastų reali galimybė, jog vietos aborigenai gyvūnus piešė remdamiesi savo pačių stebėjimais, o ne vien senais pasakojimais.

Piešiniai sukurti skirtingais stiliais. Dažniausiai naudota ochra (raudona, rečiau geltona) ir balta molinga medžiaga – kaolinas. Pastarasis, kaip teigiama, išlieka trumpiau nei kai kurie kiti pigmentai, todėl jo buvimas gali rodyti palyginti vėlesnį dalies piešinių amžių. Dėl to neatmetama, kad kai kurie vaizdai galėjo būti sukurti palyginti neseniai, archeologine prasme – net prieš kelis šimtmečius.

Jei toks datavimas pasitvirtintų, tai reikštų, kad tasmaninis vilkūnas galėjo išgyventi atokiuose, sunkiai pasiekiamuose šiaurinės Australijos regionuose gerokai ilgiau, nei rodo iškastiniai radiniai. Kitaip tariant, aborigenų bendruomenės galėjo šiuos gyvūnus dar sutikti arba bent jau išsaugoti gyvą atmintį apie juos, kai kitose žemyno dalyse jie jau buvo išnykę.

Dalis piešinių vaizduoja būdingus vilkūnų bruožus – kūno proporcijas ir juostuotumą, panašų į žinomų Tasmanijos egzempliorių. Tai padeda atskirti juos nuo kitų šuninių ar sterblinių gyvūnų. Nors kai kuriuose piešiniuose juostų nematyti, mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai gali būti susiję su individualiu menininkų stiliumi arba naudotų pigmentų ypatybėmis.

Šaltiniai: „The Conversation“, „EurekAlert“.