Mažas grybas su išskirtiniu skoniu: grybautojai atskleidžia viską, ką verta žinoti apie šyšiukes
Daugelis grybautojų šiuos grybus tiesiog apeina – dėl mažo dydžio ir neįprastos augimvietės jie neretai palaikomi nevalgomais. Eglių kankorėžinė šyšiukė, kaip sufleruoja pavadinimas, auga iš nukritusių eglių kankorėžių, kurie dažnai būna net užkasti paklotėje. Grybai turi plonus, elastingus kotelius ir nedideles rusvas kepurėles. Tinkamai paruošti jie gali tapti tikru delikatesu – ypač tiems, kurie vertina subtilų miško skonį ir umami aromatą, atsiskleidžiantį trumpai pakepinus.
Svarbiausias atpažinimo požymis – augavietė. Eglių kankorėžinė šyšiukė (Strobilurus esculentus) auga tiesiai iš eglių kankorėžių, kurie neretai būna visiškai pasislėpę po žeme ar spyglių sluoksniu. Švelniai patraukus už kotelio, galima pamatyti, kad jis jungiasi su „užkasta“ kankorėžio dalimi.
Kepurėlė maža – dažniausiai 1–4 cm skersmens. Iš pradžių ji būna iškili, vėliau suplokštėja, o spalva varijuoja nuo šviesiai rudos iki tamsiai riešutinės. Lakšteliai apačioje tankūs, balkšvi arba kiek pilkšvi. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į kotą: jis plonas, lygus, labai elastingas, viršuje šviesus, o apačioje pereina į rusvai rūdžių atspalvį. Svarbu nesupainioti su karčiąja šyšiuke, kuri auga iš pušų kankorėžių ir, kaip rodo pavadinimas, pasižymi nemaloniu skoniu.
Eglių kankorėžinės šyšiukės sezonas prasideda neįprastai anksti – pirmųjų grybų galima rasti jau kovą, vos nutirpus sniegui, o gausiausias augimas paprastai būna balandį ir gegužę. Tai puikus metas tiems, kurie nenori laukti rudens.
Jų ieškokite eglynuose arba mišriuose miškuose, kur auga daug eglių. Dažniausiai jos mėgsta drėgnas, samanotas, pavėsingas vietas, kur gausu pernykščių kankorėžių. Nors grybai smulkūs, dažnai auga grupėmis – radus vieną, netoliese gali slėptis dar keli ar net keliolika.
Virtuvėje paprastai naudojamos tik kepurėlės, nes kotai būna per kieti ir plaušingi. Šie grybai pasižymi ryškiu „grybiniu“ kvapu ir švelniai prieskonišku skoniu. Jie tinka kiaušinienei, kreminiams padažams arba kaip atskiras užkandis ant apskrudintos duonos riekės.
Renkant grybus būtina laikytis svarbiausių saugumo taisyklių. Rinkite tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįstate, o geriausia – pasitarkite su grybų žinovu. Neardykite grybienos ir miško paklotės, neplėšykite grybų neatsargiai. Venkite rinkti labai mažus ar itin jaunus grybus, kuriuos sunku tiksliai atpažinti.
Jei kyla bent menkiausių abejonių, kreipkitės į artimiausią sanitarijos ir epidemiologijos tarnybą. Grybų nerekomenduojama duoti mažiems vaikams. Taip pat nepasikliaukite atsitiktinių grybautojų patarimais ir venkite pirkti grybus iš neaiškių šaltinių. Svarbiausia – niekada nebandykite grybų atpažinti ragaujant, nes tai gali būti pavojinga sveikatai ar net gyvybei.
