Kodėl naftos kainos kyla žaibiškai, o krinta sraigės greičiu? Atsakymas piktina vairuotojus
Vairuotojams dažnai atrodo, kad kuro kainos kyla tarsi raketa, o leidžiasi kaip plunksna. Toks įspūdis nėra atsitiktinis. Jį lemia ne vien degalinių sprendimai, bet ir visa kainos sandara: pasaulinė naftos rinka, perdirbimo ir logistikos grandinė, mokesčiai, atsargų valdymas ir tai, kaip greitai į pokyčius reaguoja pati mažmeninė rinka.
Trumpai tariant, kainos kyla greitai todėl, kad rinkos labai jautriai reaguoja į žaliavos brangimą ir geopolitinę įtampą. O krenta lėčiau todėl, kad galutinėje litro kainoje yra daug dedamųjų, kurios nemažėja taip greitai kaip nafta.
Didelė dalis kainos nėra pati nafta
Lietuvos energetikos ministerija aiškiai nurodo, kad degalų kainą sudaro ne tik naftos kaina. Į galutinę sumą dar įeina naftos perdirbimo sąnaudos, akcizas, PVM ir pardavimo kaštai. Tai reiškia, kad net jei žaliava rinkoje atpinga, degalinės kaina negali kristi taip pat greitai ir taip pat stipriai, nes dalis kainos lieka fiksuota.
Būtent todėl vartotojui ypač matomas kilimas. Jei brangsta pati žaliava ar didmeninė degalų kaina, šis pokytis greitai persiduoda į tą kainos dalį, kuri yra kintama. Tačiau kai žaliava pinga, akcizas, PVM bazė ir kiti kaštai niekur nedingsta, todėl kritimas prie kolonėlės atrodo gerokai kuklesnis.
Veikia ir atsargos, ir tiekimo grandinė
Dar viena priežastis yra paprasta: degalinės neparduoda kuro, nupirkto tą pačią minutę už naują rinkos kainą. Kuras buvo įsigytas anksčiau, laikytas atsargose, atvežtas, paskirstytas. Tad jeigu didmeninė kaina krenta šiandien, mažmeninė rinka į tai reaguoja su vėlavimu.
„Banque de France“ analizė rodo, kad kuro kainų perdavimas vartotojui vyksta palaipsniui. Po kaštų pokyčio apie 90 proc. poveikio į kainą persiduoda per maždaug 11 darbo dienų, o pilnas prisitaikymas užtrunka apie 20 darbo dienų. Kitaip tariant, net ir sąžiningai veikianti rinka nebūtinai gali atpigimą parodyti iš karto.
OECD taip pat pažymi, kad perdirbimo procesas trunka savaites, importas turi sutartinių ir logistinių ribojimų, o atsargų mažinimas pats savaime gali didinti vidutinius saugojimo kaštus. Dėl to kainų kritimas grandinėje dažnai juda lėčiau nei kainų augimas.
Kainą lėtina ir vartotojų elgesys bei konkurencija
Yra ir elgsenos paaiškinimas. Kai kainos kyla, vairuotojai dažnai skuba piltis dabar, nes bijo, kad rytoj bus dar brangiau. Kai kainos leidžiasi, dalis žmonių laukia, tikėdamiesi dar mažesnės kainos. OECD nurodo, kad toks vartotojų elgesys irgi gali prisidėti prie vadinamojo „raketų ir plunksnų“ efekto.
Prie to prisideda ir konkurencijos intensyvumas konkrečioje rinkoje. Europos Komisija pažymi, kad mažmeninės energijos kainos į didmeninius pokyčius skirtingose rinkose reaguoja nevienodai tiek greičiu, tiek mastu. Ten, kur konkurencija aktyvesnė, kainų kritimas vartotojui paprastai persiduoda greičiau. Mažesnėse ar labiau koncentruotose rinkose reakcija gali būti lėtesnė.
Tai nereiškia, kad kiekvienas lėtesnis atpigimas automatiškai rodo piktnaudžiavimą. Tačiau būtent todėl vartotojams ir svarbus kainų skaidrumas bei palyginimas tarp degalinių.
Vis dėlto kainos ir krenta, tik ne taip greitai, kaip norėtųsi
Svarbu ir tai, kad įspūdis kartais būna stipresnis už faktą. Lietuvos energetikos agentūra dabar kasdien skelbia degalinių pateikiamus duomenis, ir jie rodo, kad kainos Lietuvoje iš tiesų ne tik kyla, bet ir mažėja. Pavyzdžiui, 2026 metų balandžio 20 dieną agentūra skelbė, kad per savaitę dyzelino kaina sumažėjo 0,11 Eur už litrą, o benzino – 0,04 Eur už litrą.
Taigi tiksliausias atsakymas būtų toks: kuro kainos kyla greitai, nes brangimas iš pasaulinės rinkos, geopolitikos ir didmeninės prekybos į mažmeninę kainą persiduoda greitai ir labai matomai. O krenta lėčiau todėl, kad galutinę kainą sudaro daug iš karto nemažėjančių dalių, veikia atsargos, tiekimo vėlavimas ir nevienodas konkurencinis spaudimas. Kitaip tariant, vairuotojų jausmas turi pagrindo, bet jis kyla iš visos rinkos sandaros, o ne iš vieno paprasto paaiškinimo.
