Romėnų laivo paslaptis Adrijoje: nauji duomenys atskleidžia, kaip jis liko apsaugotas nuo vandens
Adrijos jūroje prie dabartinės Kroatijos krantų aptiktas senovinis laivo sudužimas leidžia mokslininkams geriau suprasti, kaip romėnų epochos laivadirbiai užtikrindavo, kad mediniai laivai tarnautų ilgai ir išliktų sandarūs. Tyrėjai nustatė, kad laivo korpusas buvo dengiama specialiomis organinėmis dangomis, kurios ne tik saugojo nuo vandens, bet ir buvo atnaujinamos kelionių metu skirtinguose uostuose.
Sudužimas, pavadintas Ilovik-Paržine 1, buvo aptiktas 2016 metais vos maždaug 4 metrų gylyje. Laivas buvo smarkiai suiręs ir ilgainiui užneštas akmenimis bei nuosėdomis, todėl ilgą laiką liko nepastebėtas. Būtent toks užnešimas padėjo išsaugoti medieną, nes po dugno nuosėdomis sumažėja deguonies, o tai sulėtina irimą bei riboja mikroorganizmų veiklą.
Kuo laivas buvo dengiamas?
Strasbūro universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama archeometrijos specialistės Armelle Charrié-Duhaut, išlikusiuose medienos fragmentuose rado aiškių apsauginių dangų pėdsakų. Iš viso ištirta 10 dangos mėginių, taikant molekulinius, struktūrinius, žiedadulkių ir statistinius metodus. Tokia metodų kombinacija leido ne tik nustatyti sudėtį, bet ir atskirti skirtingus dangos sluoksnius.
Visuose mėginiuose aptikta pušų deguto, dar vadinamo pikio, kuris nuo senovės buvo vienas svarbiausių medinių laivų sandarinimo ir apsaugos ingredientų. Viename mėginyje papildomai nustatytas bičių vaškas, o tai rodo, kad dalis dangos buvo ne vien degutas, bet ir deguto bei vaško mišinys. Toks mišinys galėjo būti patogesnis dengti, elastingesnis ir geriau užpildantis smulkius plyšius.
Laivų dangas savo tekstuose minėjo ir Antikos autoriai, tarp jų Plinijus Vyresnysis, aprašęs nuo laivų dugnų nugramdomą medžiagą, siejamą su pikiu, druskų vandeniu ir vašku. Nauji duomenys rodo, kad tokie aprašymai gali turėti labai konkrečių technologinių atitikmenų realiuose archeologiniuose radiniuose.
Žiedadulkės išdavė laivo maršrutą?
Vienas įdomiausių tyrimo aspektų tapo žiedadulkių analizė. Kadangi pikis yra lipnus, jame gali įstrigti žiedadulkės iš vietovių, kuriose medžiaga buvo gaminama ar naudojama. Ilovik-Paržine 1 dangose aptikta skirtingų augalų žiedadulkių, būdingų pakrančių ir slėnių augmenijai visame Adrijos ir platesniame Viduržemio jūros regione.
Tarp identifikuotų augalų grupių minima pušis, ąžuolas, kadagys, alyvmedis, įvairūs krūmynams būdingi augalai, taip pat šlapynių rūšys, pavyzdžiui, alksnis. Tokia įvairovė nesusiveda į vieną konkrečią vietą ir leidžia daryti prielaidą, kad danga buvo atnaujinama kelis kartus, skirtinguose taškuose, o ne vien laivo statybos vietoje.
Statistiniai duomenys papildomai sustiprino šią išvadą: mokslininkai išskyrė bent 4 ar 5 skirtingus dengimo sluoksnius. Tai rodo ne vienkartinę procedūrą, o nuolatinę techninę priežiūrą, kuri senovėje buvo būtina ilgų reisų laivams.
Ką tai keičia jūrų archeologijoje?
Tyrėjų teigimu, organinės vandeniui atsparios medžiagos archeologijoje dažnai lieka antrame plane, nors būtent jos buvo kritiškai svarbios navigacijai ir laivų ilgaamžiškumui. Ilovik-Paržine 1 atvejis parodo, kad, nagrinėjant ne tik medieną ar krovinį, bet ir dangų sluoksnius, galima atkurti laivo gyvenimo istoriją, techninės priežiūros etapus ir net judėjimą tarp uostų.
Komanda nurodo, kad laivas greičiausiai buvo pastatytas Brundisium, dabartiniame Brindisi Italijoje, o dalis apsauginių darbų galėjo būti atlikta ir vėliau, kelionės metu, skirtingose vietose. Tokia išvada dera su tuo, ką istoriškai žinome apie intensyvią prekybą ir uostų tinklą Adrijos bei Viduržemio jūrose romėnų respublikos laikotarpiu.
Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Frontiers in Materials“ ir išryškina tarpdisciplininių metodų reikšmę jūrų archeologijoje. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia analizė leidžia laivą vertinti kaip visumą, o ne kaip atskirų medžiagų rinkinį, ir suteikia daugiau faktinių įrodymų, kaip senovės technologijos buvo prižiūrimos praktikoje.
