Ar muzika kvailėja? Naujas tyrimas rodo, jog pokytis vyksta kitaip, nei manėme
Italijos mokslininkų komanda paskelbė tyrimą, kuriame teigiama, kad klasikinė ir džiazo muzika per šimtmečius tapo struktūriškai paprastesnė. Analizė remiasi maždaug 20 000 MIDI failų, apimančių laikotarpį nuo 1600 iki 2021 metų.
Tyrėjai siekė pamatuoti muzikos sudėtingumą panašiai, kaip tekstuose vertinamas informacijos tankis ir struktūra. Tam jie pasitelkė sudėtingumo mokslo metodus ir skaitmeninius kūrinių atvaizdus, leidžiančius lyginti skirtingų epochų muziką vienodais kriterijais.
„Pirmiausia svarstėme, kaip pamatuoti muzikos sudėtingumą taip, kad tai būtų panašu į tekstų analizės metodus“, – sakė Tuscios universiteto dėstytojas ir vienas tyrimo autorių Niccolò Di Marco.
Publikacijoje akcentuojama, kad vien natų ar garsaeilių suskaičiavimas neatskleidžia viso vaizdo, todėl dėmesys sutelktas į melodines ir harmonines perėjų sekas. Būtent šiose vietose, pasak autorių, matyti tendencija, jog klasikinės muzikos ir džiazo struktūros statistiškai artėja prie paprastesnių, šiuolaikinėje populiariojoje muzikoje dažniau sutinkamų modelių.
Kodėl paprastėjimas nebūtinai blogai
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad paprastėjimas nėra vertinimas, jog muzika tapo prastesnė. Jų teigimu, tai gali būti ilgalaikės kultūrinės kaitos rezultatas: auditorijos išsiplėtė, muzikinės kalbos išsiskaidė į daugiau krypčių, o dalis kūrėjų sąmoningai renkasi aiškumą, pasikartojimą ir prieinamumą.
Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie 20 ir 21 amžių, kai greta akademinės tradicijos išaugo įrašų industrijos, radijo, televizijos ir srautinių platformų įtaka. Tokiose terpėse dažnai laimi kūriniai, kuriuos lengviau įsiminti ir atpažinti, tačiau tai nereiškia, kad kūrybinė rizika ar rafinuotumas išnyko.
„Siūlyčiau sakyti, kad klasikinė muzika nebūtinai tampa mažiau sudėtinga, o greičiau sudėtinga kitaip, nes sudėtingumas persikelia į dimensijas, kurias sunkiau išmatuoti“, – sakė Niccolò Di Marco.
Ribojimai ir platesnė tendencija
Patys tyrėjai pripažįsta ribojimus: MIDI formatas yra skaitmeninis muzikos aprašas, kuris ne visuomet idealiai perteikia interpretaciją, tembrą ar mikrointonaciją. Be to, transkripcijos ir 12 pustonių sistema gali būti ne tokia jautri niuansams, kurie ypač reikšmingi gyvuose džiazo atlikimuose.
Vis dėlto tokia didelės apimties analizė leidžia ieškoti ilgalaikių dėsningumų ir palyginti epochas, kurias sunku sugretinti vien klausymu ar atskirais pavyzdžiais. Autoriai šią kryptį sieja ir su kitais darbais, nagrinėjančiais, kaip skaitmeninis amžius keičia žmonių elgseną, įpročius ir komunikaciją.
Įdomu tai, kad panaši supaprastėjimo tendencija fiksuojama ir populiariojoje muzikoje, kur pastaraisiais metais daugėja tyrimų apie harmonijos, melodijos ir formos standartizaciją. Tačiau tyrimo išvada lieka nuosaiki: paprastesnės struktūros gali didinti prieinamumą ir padėti muzikai pasiekti platesnę auditoriją, o sudėtingumas dažnai tiesiog keičia formą.
