Pastojo būdama vos 11 metų, šiandien siunčia svarbią žinutę kitoms moterims ir tėvams

Prieš daugiau nei dvidešimt metų amerikietės Felicios Davey gyvenimą sudrebino žinia, kuri daugeliui atrodytų neįsivaizduojama. Būdama vos 11 metų ji sužinojo esanti nėščia.

Šiandien penkių vaikų mama atvirai kalba apie savo patirtį ir nori, kad jos istorija taptų priežastimi šeimoms anksčiau ir atviriau kalbėtis apie seksą, santykius ir atsakomybę.

Felicia prisimena, kad tuo metu beveik nesuprato, kas yra seksas ir nėštumas. Vaiko tėvu tapo jos draugės 14 metų brolis. Pasak moters, nei ji, nei vaikinas nesuvokė, kad jų artumas gali turėti rimtų pasekmių, o apie apsaugą, nėštumą ar atsakomybę tiesiog nebuvo kalbama.

Šeimos spaudimas ir sprendimas gimdyti

Išgirdę apie nėštumą, Felicios tėvai reagavo skausmingai ir kategoriškai. Jie tai laikė žeminančiu šeimos įvykiu ir reikalavo, kad dukra nutrauktų nėštumą.

Mergaitė buvo nuvežta į kliniką, kur su ja kalbėta apie skirtingas nėštumo baigties galimybes, tačiau ji jautėsi spaudžiama ir nesuprasta.

Felicia pasakoja, kad gydytojų ir artimųjų žodžiai jai sukėlė pasipriešinimą. Ji pirmą kartą aiškiai suvokė, kad jos viduje jau auga gyvybė, ir pajuto instinktą tą gyvybę saugoti. Nors aplinkiniai įsitikinę, jog gimdyti tokiame amžiuje – klaida, mergaitė nusprendė kūdikio neatsisakyti.

Tuo metu vaiko tėvas neprisiėmė jokios atsakomybės. Jo šeima skubiai išsikraustė, o Felicia liko viena su šeimos priekaištais, aplinkinių smerkimu ir paskalomis. Atgal kelio nebebuvo – ji turėjo susitaikyti, kad į paauglystę žengs jau būdama mama.

Vaikystė be atvirų pokalbių

Felicia pasakoja, kad jos vaikystė buvo nestabili. Ją daugiausia augino garbingo amžiaus močiutė, kuriai trūko sveikatos ir jėgų gilintis į paauglės vidinį pasaulį. Mama dažnai dingdavo, o tėvas daug dirbo ir, nors rūpinosi šeima, netapo žmogumi, su kuriuo dukra galėtų atvirai kalbėti.

Moteris sako buvusi pareiginga ir gerai besimokančia mergaite, tačiau jai labai trūko artimo, patikimo suaugusio žmogaus. Niekas su ja rimtai nekalbėjo apie meilės, santykių, ribų ir pagarbos sau reikšmę. Todėl pirmąją paauglišką simpatiją ji klaidingai palaikė meile ir vieninteliu būdu gauti dėmesio, kurio taip ilgėjosi.

Netrukus po nėštumo paaiškėjimo Felicia buvo išsiųsta gyventi pas mamą ir seserį. Per vasaros atostogas tarp šeštos ir septintos klasės, likus vos kelioms savaitėms iki 12-ojo gimtadienio, ji pagimdė dukrą, kuriai suteikė Samantos vardą.

Paauglystė su kūdikiu ir visuomenės gėdos jausmas

Pagimdžiusi Felicia į mokyklą nebegrįžo. Ji pasakoja, kad netrukus mieste ėmė sklisti gandai ir pašaipos, ją lydėjo įžeidžiantys pravardžiavimai ir stereotipai. Pavyzdžiui, skleidusiems gandus bendramoksliams atrodė savaime suprantama manyti, kad ji esą „miega su daugybe vyrų“.

Be socialinės atskirties, Felicia susidūrė ir su finansiniais sunkumais. Pinigų neužteko net būtiniausioms reikmėms, todėl ji buvo priversta formaliai pažymėti, kad jau baigė mokyklą, kad galėtų gauti paramą maistui. Jauna mama jautėsi pavargusi, menkai palaikoma ir pasimetusi tarp mamos, paauglės ir šeimos gėdos etikečių.

Situaciją dar labiau apsunkino iš piršto laužti gandai, kad Felicia esą pastojo nuo savo tėvo. Ji pasakoja stipriai jautusi kaltę dėl skausmo, kurį šios kalbos sukėlė nekaltam tėvui. Vis dėlto ji pabrėžia, kad visuomenė neretai lengviau priima versiją apie seksualinę prievartą nei paprastą, tačiau skaudžią tiesą – kartais labai jauni žmonės tiesiog nežino, ką daro.

Tyli seksualumo realybė ir tėvų atsakomybė

Šiandien Felicia akcentuoja, kad jos istorija nėra išimtis. Ji sako matanti, jog seksas paauglių gyvenime yra nuolat matomas – apie jį kalbama tarp bendraamžių, jis rodoma televizijoje, serialuose, socialiniuose tinkluose. Tačiau daugelyje šeimų ši tema vis dar lieka tabu.

Pasak moters, tėvai dažnai bando save nuraminti mintimi, kad jų vaikams taip tikrai nenutiks. Tačiau toks mąstymas, jos nuomone, labai pavojingas. Ji ragina tėvus pasiruošti nepatogiems klausimams ir nebijoti aiškiai kalbėti apie kontracepciją, sutikimą, emocinę atsakomybę ir galimas pasekmes.

Felicia pabrėžia, kad jos tikslas nėra pasmerkti ar pagražinti ankstyvą nėštumą. Ji nori parodyti, kokią kainą už tylą ir neišsakytas temas sumoka vaikai, likę vieni su savo smalsumu ir informacija, kurią jie randa internete ar iš bendraamžių.

Kelias atgal į mokslus ir savarankiškumą

Praėjus keleriems metams po dukros gimimo, Felicios gyvenimą vėl supurtė krizė – jos mama buvo sulaikyta dėl narkotikų. Kadangi tai nebuvo pirmas pažeidimas, moteris atsidūrė įkalinimo įstaigoje, o dukros ir anūkė buvo perduotos globos institucijoms.

Globėjų šeima tapo lūžio tašku. Felicia pasakoja pagaliau pajutusi, kad šalia yra suaugusieji, kurie nori ir gali padėti jai su vaiku. Ji galėjo grįžti į mokyklą, mokytis kartu su bendraamžiais ir baigti vidurinį išsilavinimą būdama 17 metų, nors prisipažįsta, jog tai buvo ypač sunkus laikotarpis.

Vėliau Felicia prisijungė prie programos „Child Haven“, kuri jauniems žmonėms padeda pereiti į savarankišką gyvenimą. Ji gavo socialinį būstą, kuriame galėjo gyventi kartu su Samanta, susirado valytojos darbą ir pradėjo studijas Alabamos universitete, tikėdamasi susikurti stabilesnę ateitį.

Antras nėštumas ir nesėkminga santuoka

Mokslų Felicijai pabaigti nepavyko. Būdama 20 metų ji pagimdė antrą vaiką – sūnų Williamą. Tuomet ji buvo ištekėjusi, tačiau santuoka truko vos penkis mėnesius. Moteris vėl liko viena, šį kartą jau su dviem mažamečiais vaikais ir didžiule ekonomine bei emocine našta.

Williamas vėliau retkarčiais matydavo savo tėvą, tačiau tvirtų ryšių tarp jų nesusiformavo. Samanta savo tėvą pirmą ir vienintelį kartą sutiko tik būdama aštuonerių. Felicia neslepia, kad jos vaikams teko augti matant, kaip sudėtinga mamai kabintis į gyvenimą, tačiau kartu ji stengėsi būti kiek įmanoma atviresnė ir nuoširdesnė nei jos pačios tėvai.

Nors antra santuoka buvo nesėkminga, Felicia sako išmokusi svarbių pamokų apie tai, ką reiškia neturėti sveiko santykių modelio pavyzdžio ir kaip lengvai jaunas žmogus gali patekti į jai nenaudingus ar nesaugius ryšius.

Nauja meilė, didelė šeima ir močiutės vaidmuo

2008 metais Felicia susipažino su Maiklu – vyru, kuris, kaip ir ji, turėjo sudėtingą vaikystę. Maiklas augo vaikų namuose, vėliau gyveno keliuose globėjų namuose, todėl gerai suprato, ką reiškia neturėti stabilios šeimos. Pora pamažu sukūrė artimą ryšį ir nusprendė kurti bendrą gyvenimą.

Kartu jie susilaukė trijų vaikų – sūnų Kenlano ir Brantley bei dukters Harley. 2013 metais Felicia ir Maiklas susituokė ir, pasak moters, nuo tada gyvena gana ramų, nors ir nelengvą šeiminį gyvenimą. Abu jie siekia savo vaikams suteikti stabilumo, kurio patys neturėjo.

Šiandien Felicia didžiuojasi ne tik savo šeima, bet ir tuo, kad tapo močiute. Vyriausioji dukra Samanta susikūrė savarankišką gyvenimą – ji baigė mokslus, dirba kosmetologe, ištekėjo ir susilaukė dviejų sūnų. Nors dėl finansinių sunkumų Samantai teko padėti mamai rūpintis jaunesniais broliais ir sese, tai nesutrukdė jai siekti savo tikslų.

Mamos ir dukros ryšys

Felicia pabrėžia, kad ją ir Samantą sieja ypatingas artumas. Ji sako, kad jos ne tik mama ir dukra, bet ir geriausios draugės. Moterys dalijasi jautriausiomis mintimis, atvirai kalbasi apie santykius, baimes ir planus bei stengiasi nebekartoti praeities tylos klaidų.

Felicia pripažįsta, kad vaikystėje prarado daug patirčių, kurias dažnai siejame su nerūpestingu augimu – neturėjo stovyklų, paaugliškų vakarėlių, laisvės ieškoti savęs be suaugusiųjų atsakomybės. Tačiau ji džiaugiasi matydama, kad Samanta turėjo galimybę patirti bent dalį to, ko jai pačiai trūko.

Moteris sako nesigailinti nė vieno savo sprendimo, nors atvirai pripažįsta, kad mokytis ir dirbti su kūdikiu rankose buvo be galo sunku. Tačiau, anot jos, būtent šis kelias atvedė prie šiandieninio artimo santykio su dukra ir suvokimo, kiek daug gali suteikti nuoširdus ryšys tarp mamos ir vaiko.

Ką ji pataria kitoms merginoms?

Felicia žino, kad jos istorija daugeliui atrodo kraštutinė. Ji neskatina nei ankstyvo nėštumo, nei lengvabūdiško požiūrio į seksą. Tačiau ji nori, kad merginos, atsidūrusios panašioje situacijoje, suprastų – sprendimas dėl nėštumo baigties turi būti kuo labiau apgalvotas, o ne paremtas vien tik gėdos ar baimės jausmu.

Ji pabrėžia, kad kiekviena situacija skirtinga: skiriasi merginų sveikata, emocinė branda, finansinė ir šeimos parama. Todėl svarbu gauti tikrą informaciją, medicininę ir psichologinę pagalbą, o ne vien aplinkinių pasmerkimą. Anot Felicios, spaudimas ir žeminantys komentarai tik gilina traumą, bet nepadeda priimti atsakingo sprendimo.

Felicia taip pat ragina žmones neskubėti smerkti pamačius labai jauną mamą ar išgirdus apie paauglių nėštumą. Ji atvirauja, kad iki šiol neigiami komentarai socialiniuose tinkluose ją skaudina iki ašarų, tačiau ji stengiasi išlikti pozityvi ir prisiminti, kiek daug jau nuėjo.

Kaip ji nori būti prisimenama?

Felicia sako nebenorinti, kad žmonės ją matytų tik kaip „mergaitę, kuri pagimdė būdama 11 metų“. Tai – jos istorijos dalis, tačiau ne vienintelė tapatybės ašis. Ji nori būti siejama su stiprybe, atkaklumu ir pastanga įkvėpti kitus kalbėti atviriau ir nuoširdžiau.

Pasak jos, didžiausia klaida – manyti, kad kalbėdami su vaikais apie seksą juos paskatinsime greičiau išbandyti intymius santykius. Felicia įsitikinusi, kad nutylėjimas ir gėda yra būtent tai, kas stumia jaunuolius į pavojingas situacijas, o ne apsaugo nuo jų.

Šiandien ji gyvena su vyru, augina vaikus ir džiaugiasi močiutės vaidmeniu. Nors praeitis paliko gilų pėdsaką, Felicia savo istoriją pasakoja tam, kad kiti turėtų daugiau žinių, paramos ir pasirinkimų, nei jų turėjo ji pati.