Sensacingas radinys Šveicarijoje: archeologai aptiko romėnų duoną, kuri išsilaikė net du tūkstantmečius

Šveicarijoje, Vindonišos archeologinėje vietovėje Vindiše, mokslininkai aptiko itin retą radinį – apanglėjusį romėniškos duonos kepalėlį, kuriam gali būti apie 2 000 metų. Tokie organiniai produktai archeologijoje išlieka ypač retai, todėl atradimas iškart sulaukė didelio dėmesio.

Radinius archeologai aptiko tirdami kelių tūkstančių kvadratinių metrų teritoriją, kurioje I amžiuje veikė viena svarbiausių Romos karinių bazių šiaurinėje imperijos dalyje. Kasinėjimai atskleidė ankstesnės, laikinos stovyklos pėdsakus, egzistavusius dar iki vėlesnių mūrinių įtvirtinimų atsiradimo.

Apie ankstyviausią stovyklą liudija lygiagrečiai išsidėstę grioviai, medinių kuolų paliktos žymės bei būdingas V formos gynybinis griovys. Remdamiesi šiomis struktūromis tyrėjai pirmą kartą galėjo patikimiau įvertinti pirmosios stovyklos mastą – ji galėjo driektis iki maždaug 400 metrų.

Stovyklos teritorijoje taip pat identifikuotas pastatas, kurio planas leidžia manyti, kad čia buvo ir gyvenamosios, ir dirbtuvių erdvės. Rasti įrankiai, metalo apdirbimo atliekos bei ginkluotės fragmentai rodo, kad karių kasdienybė greta buities apėmė ir amato darbus, reikalingus kariuomenei aprūpinti.

Didžiausia staigmena laukė prie didelės molinės krosnies, kuri, tikėtina, buvo naudojama maistui ruošti didesniais kiekiais. Visai šalia jos aptiktas nedidelis tamsus objektas po atsargaus iškėlimo ir laboratorinių tyrimų buvo atpažintas kaip apanglėjęs duonos kepalėlis, maždaug 10 centimetrų skersmens ir apie 3 centimetrų storio, panašus į plokščią paplotį.

Mokslininkai pabrėžia, kad radinio išskirtinumas slypi ne tik jo amžiuje, bet ir išlikimo aplinkybėse. Duona ir kiti organiniai maisto produktai paprastai suyra, o išsilaikyti gali tik esant specifinėms sąlygoms, dažniausiai apanglėjimo atveju, kai sustabdomi irimo procesai.

Panašūs radiniai dažniau siejami su Pompėja, kur duonos kepiniai išliko po Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais. Todėl Vindonišos atvejis vertinamas kaip ypač svarbus, o tyrėjai jį įvardija kaip pirmą patvirtintą romėniškos duonos atradimą Šveicarijos teritorijoje.

Duona jau buvo tirta Bazelio universitete, o papildomi tyrimai planuojami specializuotoje laboratorijoje Vienoje. Tikimasi tiksliau nustatyti sudėtį ir kepimo technologiją, kas galėtų suteikti naujų įžvalgų apie romėnų legionierių mitybą, maisto tiekimą karinėse bazėse ir vietines kepimo tradicijas imperijos pakraščiuose.