Kas nutinka smegenims sustojus širdžiai: mokslas artėja prie aiškaus atsakymo

Staigus ramybės jausmas, šviesos tunelis, pojūtis tarsi paliekant kūną ir kartais – susitikimai su mirusiais artimaisiais. Taip vadinamąsias priešmirtines patirtis apibūdina nemažai žmonių, kurie buvo atgaivinti po klinikinės mirties. Šios patirtys palieka gilų emocinį pėdsaką ir dažnai iš esmės pakeičia žmogaus požiūrį į gyvenimą.

Pastaraisiais metais mokslininkai vis aktyviau tiria, kas vyksta smegenyse paskutinėmis akimirkomis. Nors vienareikšmiško atsakymo, ar sąmonė gali egzistuoti be smegenų, kol kas nėra, nauji darbai atskleidžia netikėtų detalių apie ribą tarp gyvybės ir mirties.

Smegenų aktyvumas po širdies sustojimo

2023 metais žurnale PNAS paskelbtas tyrimas, atliktas Mičigano universitete, pateikė intriguojančių duomenų. Neurologų komanda analizavo keturių pacientų smegenų elektrinį aktyvumą tuo metu, kai jiems buvo nutrauktas gyvybės palaikymas ir užfiksuotas širdies sustojimas.

Dviejų pacientų atveju neuromokslininkai pastebėjo staigią gama bangų aktyvumo bangą. Gama bangos siejamos su sudėtingu mąstymu, dėmesiu, sąmoningu suvokimu ir integruotu pojūčių apdorojimu. Netikėta tai, kad toks aktyvumas užfiksuotas jau po to, kai pacientai buvo oficialiai laikomi mirusiais.

Didžiausia gama bangų koncentracija registruota pakaušio srityje, kuri atsakinga už regos informacijos apdorojimą. Tyrėjų manymu, toks intensyvus ir netipiškas regos zonų suaktyvėjimas gali būti susijęs su dažnai minimu „šviesos tunelio“ vaizdiniu, kurį aprašo iš klinikinės mirties sugrįžę žmonės.

Vis dėlto šių rezultatų nereikėtų interpretuoti kaip įrodymo, kad sąmonė tęsiasi neribotai. Greičiau tai rodo, kad per trumpą laiką po kraujotakos sustojimo smegenyse dar gali vykti labai intensyvūs, bet chaotiški procesai, kuriuos žmogus galėtų patirti kaip neįprastai ryškius regėjimus ar potyrius.

Psichodelinės vizijos ir cheminiai procesai

Kita tyrimų kryptis sieja priešmirtines patirtis su psichodelinių medžiagų poveikiu. Lježo universiteto tyrėja Šarlotė Maršal ir kiti mokslininkai lygina klinikinės mirties išgyvenimus su įspūdžiais, patiriamais vartojant tokias medžiagas kaip DMT – dimetiltriptaminas.

DMT kai kuriuose gyvūnų tyrimuose aptiktas ir smegenyse, o hipotezė teigia, kad stipraus streso ar mirties artumo metu organizmas galėtų išskirti didesnius jo kiekius. Subjektyvūs DMT vartotojų pasakojimai neretai primena NDE aprašymus: intensyvios spalvos, tuneliai, pojūtis, kad paliekamas kūnas, susitikimai su „esybėmis“ ir laiko pojūčio praradimas.

Nors šios sąsajos intriguoja, kol kas nėra įtikinamų įrodymų, kad žmogaus smegenys mirties akimirkomis iš tiesų išskiria tiek DMT, jog tai paaiškintų visas priešmirtines patirtis. Be to, tokios patirtys gali būti labai įvairios ir ne visada panašios į psichodelines vizijas.

Vis dėlto psichodelikų tyrimai padėjo mokslininkams geriau suprasti, kaip smegenys kuria vientisą tikrovės pojūtį ir kaip šis pojūtis gali staiga pakisti. Tai atveria galimybę aiškinti NDE kaip ypatingas sąmonės būsenas, atsirandančias esant ekstremalioms fiziologinėms sąlygoms.

Ginčai dėl sąmonės ribų

Nepaisant neurologijos pažangos, dalis tyrėjų abejoja, ar vien smegenų veikla gali iki galo paaiškinti priešmirtines patirtis. Tarptautinės priešmirtinių patirčių tyrimų asociacijos prezidentė Džianis Holden atkreipia dėmesį į atvejus, kai žmonės, buvę be sąmonės ir be matomo smegenų aktyvumo, vėliau tiksliai apibūdino įvykius kitose patalpose.

Tokios istorijos verčia kelti klausimą, ar sąmonė yra tik smegenų produktas, ar ji gali egzistuoti bent trumpą laiką nepriklausomai nuo fizinio kūno. Šios idėjos lieka labai kontroversiškos ir daugelio mokslininkų vertinamos skeptiškai, tačiau jos skatina plėsti tyrimų ribas.

Svarbu pažymėti, kad didžioji dalis akademinės bendruomenės laikosi pozicijos, jog kol kas nėra patikimų įrodymų, kad sąmonė gali veikti be smegenų. Daugelis vadinamųjų „verifikavimo“ atvejų remiasi subjektyviais prisiminimais ir gali būti paaiškinami atsitiktinumu, nuogirdomis ar atminties iškraipymu.

Kaip šios patirtys keičia gyvenimą?

Nesvarbu, ar NDE aiškinamos kaip sudėtingi neurologiniai procesai, ar kaip dar iki galo nesuprastos sąmonės savybės, jų poveikis žmogaus gyvenimui dažnai būna milžiniškas. Daugelis tokių patirčių liudininkų pasakoja, kad po klinikinės mirties sumažėjo mirties baimė ir sustiprėjo empatija kitiems.

Žmonės dažnai peržiūri savo prioritetus, daugiau dėmesio skiria santykiams, prasmingai veiklai, savanorystei ar kūrybai. Kai kurie keičia profesiją, sugrįžta prie religinių praktikų, o kiti, priešingai, pasineria į filosofinius ir mokslinius svarstymus, ieškodami racionalaus paaiškinimo savo patirčiai.

Priešmirtinių patirčių tyrimai tampa vis labiau tarpdisciplininiai. Juos nagrinėja neurologai, psichologai, filosofai, paliatyviosios pagalbos specialistai ir net etikos ekspertai, svarstantys, kaip šios žinios galėtų pagerinti mirštančių pacientų priežiūrą.

Nors galutinis atsakymas į klausimą, kas vyksta su sąmone po mirties, lieka neatsakytas, NDE tyrimai jau dabar padeda geriau suprasti, kaip žmogaus smegenys ir psichika reaguoja į mirties artumą. Tai viena iš sričių, kur mokslas priartėja prie seniausių žmonijos klausimų, net jei kol kas gali pasiūlyti tik dalinius atsakymus.