Visą pasaulį sukrėtusi istorija: įvaikinimo byla, kuri primena tikrą siaubo filmą

Plačiai nuskambėjusi Natalijos Grace istorija jau daugiau kaip dešimtmetį kelia klausimų dėl įvaikinimo sistemos, medicininių ekspertizių patikimumo ir žiniasklaidos įtakos visuomenės nuomonei. 

Ukrainoje gimusi mergaitė, turinti retą kaulų ir kremzlių vystymosi sutrikimą, atsidūrė JAV įtėvių namuose, tačiau netrukus šeima ėmė teigti, kad ji – visai ne vaikas, o gerokai vyresnė moteris.

Ši istorija dažnai lyginama su 2009 metais pasirodžiusiu filmu Našlaitė, kuriame įvaikinta mergaitė slepia tikrąją tapatybę. Nors realus gyvenimas gerokai sudėtingesnis, panašumai tarp kino scenarijaus ir Natalijos bylos tapo viena priežasčių, kodėl apie ją ėmė rašyti žiniasklaida visame pasaulyje.

Paramos kampanijos ir viešas dėmesys

Pastaraisiais metais Natalijos istorija vėl iškilo į viešumą, kai žinomas JAV realybės šou dalyvis Mattas Roloffas savo socialiniuose tinkluose pasidalijo paramos rinkimo kampanija. 

Jis atkreipė dėmesį, kad Natalija serga panašiu nykštukinio ūgio sukeliančiu sutrikimu kaip ir jis pats, ir paragino žmones prisidėti prie jos ir naujos globėjų šeimos finansinės paramos.

Roloffo sekėjų reakcijos išsiskyrė. Vieni dėkojo, kad pagaliau kažkas parodė žmogišką atjautą merginai, kurią, jų manymu, ilgą laiką lydėjo neteisybė. Kiti abejojo, ar viešas palaikymas yra pagrįstas, ir priminė skandalingus kaltinimus, kurie kadaise skambėjo Barnettų šeimos pasakojimuose.

Paramos kampanija parodė, kaip stipriai visuomenė tebėra susiskaldžiusi dėl šios istorijos. Viena stovykla Nataliją mato kaip pažeidžiamą, apleistą vaiką, kita – kaip žmogų, kuris esą galėjo sąmoningai klaidinti aplinkinius dėl savo amžiaus.

Kaip viskas prasidėjo?

2010 metais Indianos valstijoje gyvenanti pora Michaelas ir Kristina Barnett, tuo metu jau auginusi trys sūnus, nusprendė įsivaikinti mergaitę. Dokumentuose buvo nurodyta, kad Natalija – iš Ukrainos kilusi šešerių metų našlaitė, pas ją jau buvo buvę kiti įtėviai, tačiau jie atsisakė globos.

Oficialiuose dokumentuose fiksuota 2003 metų rugsėjo 4 dieną gimimo data ir retas sutrikimas – spondiloepifizinė displazija arba panašus kaulų vystymosi defektas, sukeliantis žemą ūgį, skeleto deformacijas ir regėjimo problemų. Pasak Barnettų, jie nesuabejojo ir sutiko suteikti mergina naujus namus.

Kristina vėliau teigė, kad priimant sprendimą jie pernelyg nelindo į ankstesnės įvaikinimo istorijos detales. Esą jie jautė užuojautą vaikui, kuris buvo ne kartą perduotas iš rankų į rankas, ir norėjo pasiūlyti stabilumą. Tačiau vos po kelių mėnesių šeima ėmė pastebėti, jų manymu, nerimą keliančius ženklus.

Įtarimai dėl amžiaus ir elgesio

Pasak Kristinos, kasdienybėje ėmė rodytis prieštaravimų tarp oficialiai deklaruoto Natalijos amžiaus ir jos kūno bei elgesio. Ji pasakojo maudydama pastebėjusi, kad mergaitės lytinis brendimas, regis, jau gerokai pažengęs, o tai neatitiko šešerių metų vaiko.

Kristina taip pat tvirtino, kad Natalijai visiškai neįdomūs žaislai ir žaidimai, būdingi mažiems vaikams. Esą ji mieliau leido laiką su paauglėmis, naudojo brandesnį žodyną ir atrodė gerokai vyresnė nei nurodyta dokumentuose. Šie pastebėjimai paskatino šeimą kreiptis į medikus ir prašyti papildomų tyrimų.

Kaulų tankio tyrimai, anot Barnettų, rodė, kad Natalija gali būti bent jau ankstyvos paauglystės, galbūt apie 14 metų. Kiek vėliau šeima viešai pasakojo esą radusi kruvinų drabužių, kurie, jų manymu, rodė pirmąsias mėnesines, nors oficialiai mergaitė turėjo būti dar vaikas.

Teiginiai apie grėsmingą elgesį

Po pirmųjų įtarimų šeimos istorija ėmė virsti vis dramatiškesnė. Barnettai pasakojo, kad maždaug nuo 2011 metų Natalijos elgesys pasikeitė: ji neva tepliojo namų sienas kūno skysčiais, kalbėjo apie balsus galvoje ir grasino smurtu prieš šeimos narius.

Michaelas vėliau dokumentiniame filme pasakojo, kad Natalija esą kartą stovėjo prie jo ir Kristinos lovos su peiliu rankoje, o kitu metu grasino subadyti brolius. Esą ji bandė nunuodyti žmoną, o namuose tvyrojo nuolatinė įtampa ir baimė. Šių epizodų nepatvirtino nepriklausomi liudininkai, tačiau jie tapo svarbia dalimi Barnettų pasakojimo.

Vis dėlto šeima kreipėsi pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, o Natalija dalį laiko praleido gydymo įstaigose. Ten, anot Kristinos, mergaitė neva pati prisipažino esanti gerokai vyresnė, nei nurodyta jos dokumentuose. Vėliau Barnettai ėmė viešai tvirtinti, kad ji galėjo būti nebe paauglė, o maždaug 20-ies metų moteris.

Teisinis sprendimas pakeisti amžių

2012 metais Barnettų šeima nusprendė kreiptis į teismą ir oficialiai paprašyti pakeisti Natalijos gimimo datą. Teisėjas, remdamasis pateiktais medicininiais ir kitais dokumentais, priėmė sprendimą pakeisti datą iš 2003 metų rugsėjo į 1989 metus.

Toks sprendimas teisiškai pavertė Nataliją pilnamete 22 metų moterimi. Tai iš esmės pakeitė jos teisinį statusą: iš vaiko globos sistemoje ji tapo savarankiška suaugusia, už kurią Barnettai nebeturėjo globėjiškų įsipareigojimų.

Po šio sprendimo šeima padėjo Natalijai išsinuomoti butą ir netrukus persikėlė į Kanadą, sutelkdami dėmesį į itin gabių savo sūnų ugdymą. Šis žingsnis sukėlė pasipiktinimą daliai visuomenės, nes daugelis manė, kad net ir turėdama teisiškai pakeistą amžių, akivaizdžiai pažeidžiama, pagalbos stokojanti mergina liko viena.

Natalijos pasakojimas ir nauja šeima

Viešai prabilusi Natalija pateikė visiškai kitokią įvykių versiją. Ji pabrėžė, kad visada jautėsi ir elgėsi kaip vaikas, niekada nebandė apgauti įtėvių dėl amžiaus ir nesutiko su medicininių vertinimų interpretacijomis.

Pasak jos, būtent Barnettai nurodė visiems sakyti, kad ji esą yra 22 metų, nors pati tuo netikėjusi. Ji teigė, kad buvo palikta savarankiškai gyventi bute, kur dažniausiai maistui rinkosi sumuštinius, greitai paruošiamus makaronus, šaldytą picą ir konservus, kuriuos dėl riboto judrumo jai buvo sunku atidaryti.

Po šio etapo Natalija persikėlė pas naujus globėjus – dvasininką Antwoną Mansą ir jo žmoną Cynthią. Mansų šeima vėliau pasirodė dokumentinėse laidose ir tvirtino, kad jų namuose Natalija rodė tipinį paauglio vaikino elgesį, nebuvo jokių psichozinio ar ypač pavojingo elgesio ženklų.

Žiniasklaida ir dokumentiniai filmai

Didelę įtaką viešam bylos suvokimui padarė garsūs dokumentiniai projektai. Vienas žinomiausių – kelias dalių apimantis dokumentinis serialas Keistas Natalijos Grace atvejis, kurį transliavo JAV kriminalinių istorijų kanalas Investigation Discovery. Jame išsamiai pristatyta Barnettų versija, psichologų ir teisininkų komentarai, taip pat dalis Natalijos pasakojimo.

Serialo pradžioje Michaelas emocingai teigė, kad šeima esą gyveno su žmogumi, kuris melavo dėl savo tapatybės ir amžiaus. Jis kaltino Nataliją prisidėjus prie šeimos žlugimo – finansinių problemų, santuokos iširimo ir santykių su vaikais pablogėjimo. Tuo pat metu kitos laidos ir interviu bandė suteikti daugiau erdvės ir Natalijos bei jos naujos šeimos balsui.

Žiniasklaidos susidomėjimą dar labiau kurstė lyginimas su filmu Našlaitė, kuris buvo išleistas prieš pat įvykių eskalaciją. Kritikai ir dalis apžvalgininkų teigė, kad Barnettų pasakojimas galėjo būti paveiktas populiaraus kino siužeto, o tai, jų manymu, apsunkina objektyvų faktų vertinimą.

Teismai ir neišspręsti klausimai

Vėliau Barnettams buvo pareikšti kaltinimai dėl galimo aplaidumo ir vaiko nepriežiūros, tačiau po ilgo teisinio proceso visi jie buvo panaikinti. Teismai nagrinėjo ne tik faktą, ar šeima pagrįstai siekė pakeisti Natalijos amžių, bet ir tai, ar jos palikimas gyventi vienai nepažeidė vaiko teisių, jei ji vis tik buvo jaunesnė, nei skelbė oficiali gimimo data.

Nors teisiškai bylos rezultatas palankus Barnettams, visuomenėje neatsirado aiškaus sutarimo, kas iš tiesų įvyko. Dalies ekspertų nuomone, medicininiai amžiaus nustatymo metodai, tokie kaip kaulų tankio tyrimai, ypač žmonėms su retomis genetinėmis ligomis, nėra visiškai tikslūs, todėl klaidos galimybė išlieka.

Ši byla tapo simboline diskusijoms apie tarptautinį įvaikinimą, specialiųjų poreikių vaikų globą ir valstybės institucijų vaidmenį ginant pažeidžiamiausius. Nepaisant daugybės straipsnių, interviu ir filmų, galutinio, visoms pusėms priimtino atsakymo, kiek iš tikrųjų metų buvo Natalijai įvaikinimo metu, iki šiol nėra.

Ką atskleidžia ši istorija?

Natalijos Grace byla parodė, kokie pažeidžiami gali būti vaikai, turintys sunkių sveikatos sutrikimų ir augantys sudėtingose socialinėse aplinkose. Ji taip pat atskleidė, kaip žiniasklaida ir populiarioji kultūra gali formuoti visuomenės požiūrį, kartais nustelbdamos niuansus ir sudėtingus medicininius bei teisinius niuansus.

Nors teisėsauga ir teismai atliko savo darbą, viešojoje erdvėje iki šiol lieka daug neatsakytų klausimų. Kiek pagrįsti buvo Barnettų teiginiai? Ar institucijos pakankamai apsaugojo Nataliją, kai ji buvo palikta gyventi savarankiškai? Ar panašios istorijos ateityje bus tiriamos jautriau ir kompleksiškiau?

Ši byla tebėra perspėjantis priminimas, kad už antraščių apie skandalingus įvykius slypi tikri žmonės, kurių gyvenimus lemia ne tik teismų sprendimai, bet ir visuomenės bei žiniasklaidos nuostatos.