Dideli ir apvalūs salierai užauga ne visiems: dažniausiai kalta viena sodinimo smulkmena

Salierai jautrūs šalčiui, todėl į atvirą dirvą juos saugiausia sodinti tik tada, kai nebelieka vėlyvų šalnų rizikos. Praktiškai tai dažniausiai būna antroje gegužės pusėje arba birželio pradžioje, kai dirva jau sušilusi ir orai stabilūs.

Šakniniai salierai paprastai auginami iš daigų, nes jų vegetacija ilga. Į lysvę perkelti tinka 4–6 lapus turintys, apie 10–15 centimetrų aukščio daigai, prieš tai kelias dienas juos palaipsniui grūdinant lauke.

Viena klaida, dėl kurios gumbas nesusiformuoja

Didžiausia sodinimo klaida – per giliai įleistas daigas. Jei lapų skrotelės vieta atsiduria po žeme, augalas dažnai vietoj vieno stambaus gumbinio šakniavaisio išaugina daug smulkių, siūliškų šaknelių, vadinamąją šaknų barzdą.

Sodinant svarbu, kad lapų augimo vieta liktų vos virš dirvos paviršiaus. Tarp eilių verta palikti apie 40 centimetrų, o tarp augalų 25–30 centimetrų, kad šakniavaisis turėtų vietos augti ir storėti.

Dirva, drėgmė ir tręšimas per sezoną

Salierams geriausiai tinka derlinga, puri, humusinga ir vandeniui laidi dirva, o reakcija turėtų būti artima neutraliai. Dirvą galima pagerinti gerai perpuvusiu mėšlu rudenį arba subrendusiu kompostu pavasarį, kad maisto medžiagos būtų prieinamos ilgą laiką.

Norint tvirto ir didelio gumbo, itin svarbi tolygi drėgmė viso sezono metu, ypač vasaros antroje pusėje, kai šakniavaisis sparčiausiai auga. Laistyti verta reguliariai, kad drėgmė pasiektų keliasdešimties centimetrų sluoksnį, bet dirva nepermirkų, o vandens geriau nepilti tiesiai ant augalo.

Vasarą salierams dažniau praverčia trąšos, kuriose daugiau kalio, nes tai padeda kryptingiau formuotis gumbui, o ne vien lapų masei. Jei apatiniai lapai ima gelsti ar gulti ant žemės, juos galima pašalinti, tačiau sveikų, didelių žalių lapų geriau neliesti, nes jie būtini fotosintezei.

Kai gumbas pradeda ryškiau kilti ir didėti, galima atsargiai nugrėbti nuo jo dalį žemės ir pašalinti viršuje besiformuojančias smulkias šakneles. Taip augalas dažniau suformuoja vieną apvalesnį, stambesnį šakniavaisį, o rezultatus sustiprina reguliarus ravėjimas.

Taip pat svarbu sėjomaina: salierų nereikėtų sodinti toje pačioje vietoje po salierų ir dažnai vengiama lysvės po artimai giminingų ar panašius kenkėjus traukiančių daržovių. Tinkamai parinkta vieta ir gera priežiūra sumažina ligų riziką ir padeda išauginti kokybiškesnį derlių.