Prancūzijos kultūros pasaulyje bręsta rimtas konfliktas: kūrėjai meta kaltinimus milijardieriui

Protestas Kanų festivalio atidarymo fone

Kanų kino festivalio atidarymo dieną Prancūzijos kino industrijoje įsiplieskė viešas ginčas dėl žiniasklaidos ir kultūros galios koncentracijos. Apie 600 režisierių, aktorių, technikų ir prodiuserių laikraštyje Libération paskelbė nuomonės tekstą, kuriame kritikuoja konservatyviojo milijardieriaus Vincento Bolloré įtakos augimą.

Iniciatyva pavadinta Zapper Bolloré vardu, o tarp pasirašiusiųjų minimos ryškios Prancūzijos kino figūros. Pasak autorių, pasirinktas laikas nėra atsitiktinis: Kanai yra tarptautinė scena, kurioje kino kūrėjai tikisi būti išgirsti ne tik Prancūzijoje.

Kas kelia didžiausią nerimą?

Tekste dėmesys sutelkiamas į „Canal+“ grupės vaidmenį kino finansavime ir į tai, kad Vincentas Bolloré laikomas pagrindiniu šios grupės akcininku. Pasirašiusieji pabrėžia, kad „Canal+“ yra vienas svarbiausių prancūziško kino investuotojų, todėl daugeliui projektų tokia parama tampa praktiškai neišvengiama.

Taip pat akcentuojamas „Canal+“ sprendimas įsigyti 34 proc. UGC kapitalo, o iki 2028 metų pabaigos siekti perimti 100 proc. akcijų. UGC įvardijama kaip trečias pagal dydį kino teatrų tinklas Prancūzijoje, todėl sandoris, pasak kritikų, reikšmingai sustiprintų vieno žaidėjo pozicijas rinkoje.

„Rizikuojame ne tik filmų suvienodėjimu, bet ir kolektyvinės vaizduotės užvaldymu“, – teigiama pasirašiusiųjų tekste.

Kūrėjai perspėja, kad, jų vertinimu, tokia struktūra leistų vienam centrui daryti įtaką visai grandinei: nuo filmų finansavimo iki platinimo didžiuosiuose ir mažesniuose ekranuose. Jie taip pat sako matantys ideologinį aspektą, kurį sieja su milijardieriaus valdomais kanalais ir leidybos verslais.

Konfliktas persimetė ir į leidybą

Įtampa kultūros sektoriuje, pasak straipsnio autorių, nėra nauja: nuo balandžio Grasset leidykla patiria sukrėtimus po ilgamečio vadovo Olivier Nora atleidimo ir jo pakeitimo Jean-Christophe Thiery. Situacija virto platesniu pasipriešinimu, kai dalis autorių ėmė trauktis ir kelti klausimus dėl redakcinės nepriklausomybės.

Tekste minima, kad po daugiau nei 200 Prancūzijos autorių pasitraukimo solidarumą ėmė reikšti ir tarptautiniai rašytojai. Jie viešai pareiškė, jog neketina teikti būsimų rankraščių leidyklai, kol išlieka abejonės dėl leidybos krypties ir nepriklausomumo.

„Atsisakome leisti, kad mūsų kūryba būtų naudojama politiniams tikslams, kurių nepalaikome“, – rašoma tarptautinių autorių pareiškime.

Toks žingsnis rodo, kad ginčas dėl įtakos neapsiriboja vien kino rinka ir tampa platesne diskusija apie kultūros institucijų autonomiją. Kanų festivalis šioje istorijoje tampa ne tik kino švente, bet ir platforma, kurioje viešai susiduria kūrybos laisvės, finansavimo priklausomybės ir galios koncentracijos klausimai.

Pats Vincentas Bolloré kritiką anksčiau yra atmetęs, o jam priskiriamos žiniasklaidos priemonės yra kaltinusios kūrėjus elito uždarumu. Tačiau kino ir leidybos bendruomenių atsakas rodo, kad spaudimas gali virsti ilgalaike reputacine rizika, jei prestižinės kultūros institucijos liktų be dalies ryškiausių autorių ir kūrėjų.