100 tonų sveriantys sarkofagai ir idealiai lygūs paviršiai: požeminis Egipto kompleksas vėl stebina pasaulį

Egipto Sakaros nekropolyje esantis Serapeumas laikomas vienu įspūdingiausių požeminių kompleksų šalyje. Jį 1850 metais aptiko prancūzų archeologas Auguste’as Mariette’as, pastebėjęs smėliu užpustytą sfinksų alėją, vedusią į tunelių ir kamerų sistemą giliai uoloje.

Po žeme tyrėjai rado masyvias granito „dėžes“ su idealiai prigludusiais dangčiais. Dalis jų iškalta iš vieno akmens luito, o atskirose šoninėse patalpose išrikiuoti sarkofagai kai kuriais vertinimais gali sverti apie 100 tonų.

Pagal vyraujantį aiškinimą Serapeumas buvo skirtas šventiesiems Apio jaučiams laidoti. Senovės egiptiečiai šiuos gyvūnus laikė dieviškos galios įsikūnijimu, o po mirties jų kultas siejosi su Ozyriu ir Serapiu, todėl laidotuvės buvo iškilmingos ir brangios.

Kultas tęsėsi daugiau kaip 1 400 metų: nuo XVIII dinastijos laikų iki romėnų valdymo periodo. Toks tęstinumas paaiškina, kodėl kompleksas plėstas etapais, o požeminių koridorių tinklas tapo itin didelis ir struktūriškai sudėtingas.

Kas stebina inžinierius?

Didžiausia mįslė iki šiol yra akmens apdirbimo ir logistikos mastas. Dalis sarkofagų pagaminti iš raudonojo granito, kuris dažnai siejamas su Asuano apylinkėmis, esančiomis šimtais kilometrų nuo Sakaros.

Įspūdį daro ir tikslumas: vidus išskobtas tolygiai, paviršiai lygūs, o dangčiai prie korpusų priglunda itin tiksliai. Šiuolaikiniams akmens apdirbimo specialistams tai primena aukštos kvalifikacijos meistrystę ir kruopščiai organizuotą darbą, o ne atsitiktinę sėkmę.

Dėl tokio preciziškumo periodiškai atgimsta sensacingos prielaidos apie neva nežemišką įsikišimą. Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad įrodymų tokioms versijoms nėra, o senovės Egipto statybos tradicijos rodo ilgalaikę inžinerinę raidą ir gebėjimą mobilizuoti dideles darbo jėgas.

Kodėl dalis sarkofagų tušti?

Papildomų klausimų kelia tai, kad nemaža dalis sarkofagų buvo rasti be pilnų jaučių mumijų. Kai kuriems tai tapo argumentu abejoti laidotuvių paskirtimi, tačiau egiptologai dažniausiai tai aiškina kapaviečių plėšimu ir perlaidojimais.

Istoriniai šaltiniai ir radinių kontekstas leidžia manyti, kad kapai buvo niokojami dar senovėje, o organinės medžiagos per šimtmečius galėjo suirti arba būti išneštos. Kai kuriose vietose fiksuoti atidarymo pėdsakai ir vėlesnis užvertimas nuolaužomis, kas rodo, jog požeminės patalpos buvo judinamos dar iki modernių tyrimų.

Šiandien Serapeumas išlieka reikšmingas ne tik dėl paslaptingos atmosferos, bet ir kaip pavyzdys, kiek daug technologinių ir organizacinių sprendimų galėjo pasiekti senovės civilizacija. Tyrimai tęsiasi, o diskusijos dėl kai kurių komplekso detalių, ypač dėl konkrečių laidojimo praktikų skirtingais laikotarpiais, vis dar atviros.