Šunims pavasarinė alergija pasireiškia kitaip: šis dažnas simptomas painiojamas su nuovargiu

Pavasarinė alergija pasireiškia kitaip

Žmonėms alergija dažniausiai siejasi su sloga, čiauduliu ir ašarojančiomis akimis, tačiau šunims pirmasis signalas neretai būna odos niežulys. Dėl to šeimininkai ilgai nesusieja kasymosi ar neramaus elgesio su alergija, nes gyvūnas neatrodo kaip peršalęs.

Tipiškas pavasario scenarijus atrodo paprastai: po įprasto pasivaikščiojimo šuo ima atkakliai laižyti letenas, kandžioti tarpupirščius, kasytis ausis ar trinti snukį į kilimą. Tokie požymiai ypač būdingi, kai dirgikliai patenka ant odos ir sukelia uždegiminę reakciją.

Kodėl dažniausiai nukenčia letenos?

Letenos nuolat liečiasi su žole, žeme, dulkėmis ir šaligatvio nešvarumais, todėl veikia tarsi šepetys, surenkantis alergenus. Grįžus namo žiedadulkės, pelėsių sporos ar kitos smulkios dalelės gali likti tarpupirščiuose ir ant pagalvėlių, o šuo instinktyviai bando palengvinti niežulį laižydamas.

Problema ta, kad tai greitai virsta užburtu ratu: laižymas trumpam nuramina, bet kartu dar labiau sudirgina odą. Po kelių dienų gali atsirasti paraudimas, šlapiuojančios vietos, žaizdelės, pakitusi kailio spalva ties letenomis ar nemalonus kvapas, o tai jau didina antrinės infekcijos riziką.

Kokius simptomus lengva praleisti?

Pavasarinė alergija ne visada prasideda staiga, todėl pradžioje matomi tik elgesio pokyčiai. Šuo dažniau sustoja pasikasyt, po pasivaikščiojimo ilgai užsiima viena letena, vakare vartosi ir sunkiau nurimsta.

Dėmesio verta, jei kartojasi nuolatinis letenų laižymas, pilvo ar kirkšnių kasymasis, ausų paraudimas, galvos purtymas, snukio trynimas, išplonėjęs kailis ar šašeliai. Kai kuriems šunims alerginis fonas susijęs ir su pasikartojančiais ausų uždegimais, o sezoniškumas kasmet pavasarį yra svarbi užuomina.

Kas šunis dažniausiai alergizuoja pavasarį?

Pavasarį aplinkoje padaugėja žiedadulkių, todėl dažniausi dirgikliai yra medžių, žolių ir piktžolių žiedadulkės. Jautresniems gyvūnams reikšmės gali turėti ir pelėsių sporos, namų dulkės, erkutės bei vabzdžiai.

Svarbios ir oro sąlygos: po lietaus dalelės dažniau nusėda ant žolės ir žemės, o sausomis, vėjuotomis dienomis jų daugiau ore ir jos lengviau prikimba prie kailio. Šuo, kuris bėgioja per aukštą žolę ar krūmynus, paprastai surenka daugiau dirgiklių nei tas, kuris vaikšto trumpesniais maršrutais miesto takais.

Ką daryti po pasivaikščiojimo?

Pirmoji pagalba prasideda namuose ir dažniausiai yra paprasta: nuvalyti letenas drėgna šluoste ar gyvūnams skirtomis servetėlėmis. Jei šuo jautrus, verta švelniai nuvalyti ir pilvą bei kirkšnis, ypač po pasivaikščiojimo aukštoje žolėje.

Taip pat padeda reguliarus šukavimas, dažnesnis guolio skalbimas ir kruopštesnis siurbimas ten, kur šuo miega. Praktinis žingsnis yra stebėti, kada simptomai sustiprėja, pavyzdžiui, po parko, po pievos, po žolės pjovimo ar po lietaus, nes tokia informacija vėliau palengvina diagnozę.

Kada jau reikalingas veterinaras?

Kreiptis į veterinarą verta, jei niežulys tęsiasi kelias dienas, šuo kasosi kasdien, atsirado žaizdų, nuplikimų, paraudusios ausys, odos kvapas arba sutriko miegas. Konsultacija svarbi ir tada, kai simptomai kartojasi kiekvieną pavasarį arba nemažėja net pradėjus kruopščiai valyti letenas.

Veterinaras įvertina, ar priežastis iš tiesų yra alergija, ar ją imituoja parazitai, odos infekcija, grybelis, niežai ar reakcija į pašarą. Gydymas priklauso nuo priežasties ir sunkumo, o savarankiškai duoti žmonėms skirtų vaistų nereikėtų, nes dalis jų gyvūnams gali būti nesaugūs ir netinkamai dozuojami.