Humanoidų lenktynėse JAV gali likti užnugaryje: NASA robotikos vadovas mato pavojingą tendenciją

Buvęs NASA robotikos vadovas teigia, kad JAV humanoidų bumas per dažnai orientuojasi į demonstracijas, o ne į realų darbą.

Jungtinės Valstijos rizikuoja pralaimėti Kinijai humanoidinių robotų lenktynes, jei ir toliau pirmenybę teiks įspūdingiems triukams, o ne universaliam pritaikomumui. Taip viešai argumentavo Robertas Ambrose’as, anksčiau vadovavęs NASA programinės įrangos, robotikos ir modeliavimo krypčiai.

Jo vertinimu, dalis amerikiečių kuriamų humanoidų atrodo įspūdingai vaizdo įrašuose, bet gamyboje ir logistikoje jie dažnai nėra pasirengę dirbti patikimai, saugiai ir pakankamai pigiai. Tuo metu Kinijos įmonės, anot eksperto, akcentuoja masinį diegimą ir greitą iteraciją realiose aplinkose.

Kur, pasak eksperto, slypi klaida?

Ambrose’as pabrėžia, kad pagrindinis robotų kriterijus turėtų būti gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų užduočių, darbo vietų ir netikėtų situacijų. Jei robotas puikiai atlieka vieną judesį ar vieną operaciją, tai dar nereiškia, kad jis tinkamas gamyklos pamainai, kurioje nuolat keičiasi objektai, jų padėtis ir darbo tempas.

Šią problemą iliustruoja ir akademiniai tyrimai: sistemos, kurios simuliacijose demonstruoja labai aukštą našumą, realiame pasaulyje neretai susiduria su „paskutinio metro“ sunkumais. Skirtumą lemia triukšmas jutikliuose, apšvietimas, netiksliai sugriebti objektai, žmonių judėjimas ir kiti veiksniai, kurių virtuali aplinka iki galo neatkuria.

„Jei kuriame robotus tam, kad jie gražiai atrodytų scenoje, o ne tam, kad išbūtų visą pamainą gamyboje, pralaimėsime tiems, kurie robotus diegia ten, kur jie uždirba vertę“, – sakė Robertas Ambrose’as.

Kodėl pramonėje svarbi ne akrobatika

Ekspertas kaip pavyzdį mini „Boston Dynamics“ robotus, kurie gali atlikti sudėtingus judesius ir kelti didelius svorius. Vis dėlto, jo teigimu, tokie pasiekimai nebūtinai reiškia pasirengimą plačiam pramoniniam pritaikymui, nes svarbiausi tampa patikimumas, aptarnavimo kaštai, saugos standartai ir paprastas integravimas į procesus.

Kita dažna kliūtis yra per siauras specializavimas. Aptariant „Figure AI“ bandymus pramonėje, Ambrose’as atkreipė dėmesį, kad net ir ilgą laiką realioje aplinkoje dirbantis humanoidas gali būti pritaikytas tik vienai aiškiai apibrėžtai užduočiai, pavyzdžiui, detalių pernešimui į konkrečią darbo vietą.

Tokiu atveju kyla klausimas, ar humanoidas ekonomiškai pranoksta paprastesnius sprendimus: konvejerius, autonominius vežimėlius ar robotines rankas. Pramonė dažnai renkasi ne „įspūdingiausią“, o tą technologiją, kuri užtikrina aiškią grąžą, mažiau prastovų ir lengvesnę priežiūrą.

Ką humanoidai realiai darys artimiausiais metais

Ambrose’o vertinimu, humanoidiniai robotai greičiausiai netaps universaliais žmogaus pakaitalais, tačiau gali užimti vadinamąją tarpinę nišą. Tai darbai, kurie yra per dinamiški tradicinei automatizacijai, bet kartu per monotoniški ar per pavojingi žmonėms.

Praktikoje tai gali reikšti medžiagų pernešimą gamyklose, sandėlių papildymą, paprastus aptarnavimo veiksmus, įrangos stebėseną, darbą užterštose ar rizikingose zonose. Vis dėlto proveržis, anot eksperto, priklausys ne nuo to, kaip robotas juda, o nuo to, kaip gerai jis susitvarko su netvarka, neapibrėžtumu ir ilgalaikiu darbu be sutrikimų.

Šiame kontekste svarbų vaidmenį atlieka ir DI pažanga: geresnis suvokimas, planavimas, klaidų atpažinimas bei mokymasis iš realių situacijų. Tačiau pramonė tikisi ne pažadų, o patikrintų rodiklių, todėl artimiausiu metu lemiamu faktoriumi išliks diegimų mastas ir patirtis realiose darbo vietose.