Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras pasipildys dar viena šiuolaikiška XX a. dramaturgijos klasiko Antono Čechovo kūrinių interpretacija.
Balandžio 3 ir 19 d. 18. 30 val. bus vaidinamas spektaklis „Dėdė Vania“. Tai – garsaus prancūzų režisieriaus Erico Lacascade‘o sceninė adaptacija pagal Čechovo pjeses „Dėdė Vania“ ir „Miškinis“.
Ericas Lacascade‘as (g. 1959) – aktorius, plačiai žinomas režisierius, daugiau kaip dešimt metų jis vadovauja Prancūzijos Normandijos dramos centrui ir teatro pasaulyje išgarsėjo ryškiomis klasikinių ir modernių dramos tekstų inscenizacijomis bei pastatymais, kuriems būdingas ypatingas emocionalumas ir ekspresija. Itin didelį susidomėjimą sukėlė Lacascade‘o pastatyti klasikiniai Sofoklio, Pierre‘o Carlet de Chamblaino de Marivaux, Jeano Racine‘o veikalai, o ypač spektakliai pagal Antono Čechovo pjeses (pvz., trilogija „Ivanovas“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“). Lacascade‘as itin daug dėmesio skiria laboratoriniam, tiriamajam darbui, į kurį įtraukia būsimo spektaklio aktorius, todėl jo spektakliai visada tampa ypatingais teatro įvykiais Prancūzijoje, sėkmingai dalyvauja garsiausiuose tarptautiniuose festivaliuose.
Prieš porą metų į Lietuvą pakviestas Oskaro Koršunovo teatro ir šešis mėnesius su lietuvių aktoriais dirbęs režisierius įsitikinęs: „Teatras – ne kinas ar opera. Jis niekada nebus pelningas, nors valstybinės institucijos to ir labai norėtų“. Ši menininko nuostata gerbiama visame pasaulyje. Į ją reiktų įsiklausyti pas mus.
Pjesę „Dėdė Vania“ (1896) Lacascade‘as vadina Antono Čechovo (1860–1904) šedevru. Daug metų gilindamasis į Čechovo kūrybą, režisierius savo spektaklyje nepateikia atsakymų į Čechovo laikų visuomenėje kilusias problemas, o įžvelgia dramaturginėje medžiagoje šiuolaikiškus klausimus: „Ar mane traukia tvankaus šeimyninio mikrokosmoso paveikslas? O gal pusiau inteligentiškos – pusiau kaimiškos skęstančios buržuazijos portretas? Ar tos raudos ir dejonės dėl prabėgusios jaunystės, ar be vilties užsimezgančios meilės istorijos? Sugniuždytas Vania, sužlugęs gyvenimas – daugybė gyvenimų… Žodžių ir jausmų stiprumas, personažų reiklumas jų pačių atžvilgiu? Jų įžvalgumas? Jų ekshibicionizmas? Jų nesugebėjimas veikti? Mūsų nesugebėjimas? Mūsų smarkumas? Jų pasidavimas? O gal mūsų?“. Viena svarbiausių spektaklio temų – ryžtingas mėginimas nepasiduoti, nes pieš pasiduodami – dvasiškai ar fiziškai – spektaklio herojai subtiliai kovoja už save ir prieš save, už kitus ir prieš kitus.
Lacascade‘o „Dėdė Vania“ veikia ne tiek sceninių įvaizdžių šiuolaikiškumu, kiek nauju teatro ir žiūrovo santykiu. Režisierius itin tiksliai sukuria žiūrovui visiškai naujas laiko ir erdvės sąlygas, tampa ne tiek veiksmo stebėtoju, kiek jo dalyviu, nors viso spektaklio metu išlaikoma ketvirtoji-neregimoje spektaklio siena. Lacascade‘o spektaklyje aktoriai, kurdami savo personažus, gravitacijos centro ieško kartu su publika. Tiksliau, jie kuria personažus ne tik su ja, bet „per ją“, todėl ir tampa pačiais tikriausiais spektaklio bendraautoriais.
„Dėdės Vanios“ situacijų ir personažų elgesio parabolė primena žmogaus kelionę įveikiant įvairias psichologines kliūtis – spektaklyje įdomu stebėti visus personažus, nes režisierius kiekvienam išradęs unikalią „psichologinę“ mašiną. Dirbdamas su skirtingų patirčių aktoriais, jis kuria vientisą teatrinę bendruomenę ir tuo pačiu suteikia galimybę aktoriams sužibėti atskirais mažais benefisais. Spektaklį sudaro daugybė mažų jaudinančių monospektaklių. Žiūrovas, tapęs veiksmo dalyviu, padeda sukurti naują „Dėdės Vanios“ prasmių lauką, nes režisierius nekartoja Čechovo teksto – priverčia jį tarytum naujai, „čia ir dabar“ gimti veikėjų lūpose.
Spektaklis skirtas įvairaus amžiaus, įvairaus skonio žiūrovui, o žinantis, kas yra gurmaniškas „teatro malonumas“, čia atras visiškai naują plastinį čechoviškos medžiagos sprendimą, nes aktoriai kasdienybę išgyvena ypač išraiškinga, beveik choreografine plastika. Čia apstu šiuolaikiniam šokiui būdingų elementų, kurie režisieriaus dėka lieka ištikimi „antiveiksminei“, pustonių ir prasmių pripildytai Čechovo dramaturgijai.
Dailininko Gintaro Makarevičiaus scenografija spektakliui suteikia intelektualaus, rafinuoto kūrinio aurą: pilkšva, išgryninta erdvė tampa poetiniu režisieriaus kuriamo „šokio“ lauku, kuriame klaidžioja kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės taikliai charakterizuoti personažai. Balkšvame šerkšne panirusios nebylios jų mizanscenos kartais iškalbingesnės už garsiai tariamus žodžius.
„Dėdės Vanios“ sceninę adaptaciją iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, spektaklį Ericas Lecascade‘as kūrė, bendradarbiaudamas su Daria Lippi (Prancūzija).
Specialiai atnaujintam spektakliui Lecascade‘as ruošia du pagrindinių vaidmenų atlikėjus: Dėdę Vanią vaidins Arūnas Sakalauskas, Jeleną – Toma Vaškevičiūtė. Kitus vaidmenis atliks Arvydas Dapšys, Dainius Gavenonis, Airida Gintautaitė, Gediminas Girdvainis, Tomas Rinkūnas, Rasa Samuolytė, Paulius Tamolė, Aurelija Tamulytė ir Jonas Verseckas.
