„Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“ – tai naujausia idėjų menininko, poeto, leidėjo ir architekto Tomo S. Butkaus knyga, jau pristatyta šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje.
Pagrindinė knygos tema lietuvio akiai gali atrodyti neįprasta. Šiuolaikiniai miestai, autoriaus nuomone, jau nebe tie miestai, kuriuos mes įpratę matyti pro savo langą ar išėję į gatvę.
Poindustrinis miestas yra įvykis, keičiantis įprastą mūsų supratimą apie konkrečią miesto erdvę, pastatą ar net kultūros reiškinį. T. S. Butkus teigia: „Jei nėra įvykio, nėra ir paties miesto. Pažvelkime į šį nuogą faktą iš asmeninės perspektyvos: eidami į vonią ar tiesiog pamiršę savo telefoną, imame nerimauti, kad galėjome praleisti kažką svarbaus. Tai yra naujasis miestas arba naujosios socialinės erdvės raidos sąlygos, kur visi yra susieti su visais ir nuolat kažkas vyksta.“
Kalbant apie urbanistinės kultūros erdvę, o šiai temai knygoje skiriama daugiausia dėmesio, knygos autorius akcentuoja, kad miestai yra formuojami žiniasklaidos ir pramogų industrijos. Eifelio bokštas, Reichstago rūmai, buvę Niujorko bokštai dvyniai yra geriausios miesto kaip ivykio iliustracijos, kurių populiarumui įtakos turėjo šių įvaizdžių kartojimas pasaulinėse žiniasklaidos priemonėse.
Knygoje galima rasti ir lietuviškų pavyzdžių. Trakų pilis, Gedimino bokštas, Operos ir baleto rūmai, T. S. Butkaus nuomone, svarbūs ne tik simboline, bet ir ekonomine prasme. Dar daugiau, knygos autorius teigia, kad pirmieji lietuviški kultūros paveldo atnaujinimo ir panaudojimo projektai yra pasaulyje precedento neturintis reiškinys.
Gūdaus sovietmečio metais realizuoti Trakų pilies ir Gedimino pilies bokšto atstatymo darbai, kaip teigia T. S. Butkus, suvaidino milžinišką vaidmenį formuojantis nacionalinei kultūros politikai, kuri tuometinėmis sąlygomis turėjo būti laikoma mažų mažiausiu nesusipratimu. Kalbant apie Operos ir baleto teatro rūmus (arch. Nijolė Bučiūtė), T. S. Butkus teigia, kad šis objektas turėtų būti laikomas išskirtiniu lietuviškos moderniosios kultūros objektu, niekuo nenusileidžiančiu tuo metu Vakaruose realizuotiems kultūros centrų projektams, ar net vienu geriausių pavyzdžių Baltijos šalių architektūros ir kultūros politikos kontekste.
Lietuviškai urbanistikai ir miestų planuotojams turėtų būti įdomios ir kitos šio autoriaus mintys. T. S. Butkus teigia, kad bet kuriame miesto taške vykstančių procesų svarba priklauso ne tik nuo kultūrinio, socialinio ir ekonominio tos vietos konteksto, bet ir nuo to, koks šių įvykių pobūdis ir mastas. Autorius teigia: „Pažiūrėkime į šį reikalą iš paprasto vartotojo pozicijos. Kas žmones traukia ir jaudina? Jie važiuoja būriais į naująsias pramogų sostines, prekybos centrus. Kodėl? Nes ten kažkas vyksta.“
Tačiau T. S. Butkus į masines prekybos centrų ir kitokios infrastruktūros statybas žvelgia įtariai: „Turėtų būti peržiūrėti miestų plėtros ir atgaivinimo programose dabar taikomi metodai ir raidos modeliai, gal net nuosavybės principai, akcentuojantys neribotą inžinerinės bei kitokios infrastruktūros plėtimą ir naujų kompleksų statybą.“ Knygos autorius siūlo išeitį: „Urbanistinė reprodukcija turėtų telktis ties apleistomis ir užmirštomis miesto teritorijomis, atkreipti dėmesį į neišnaudojamą kultūrinį potencialą ir prioritetinius jo sektorius: nekilnojamąjį kultūros paveldą, rekreacinius išteklius, kūrybines industrijas, viešuosius plotus ir erdves.“
Neatsitiktinai „Mieste kaip įvykyje“ dėmesys kreipiamas ne tik į kultūros idėjų lauką (šiai temai skirta pirma knygos dalis), bet ir akcentuojama kultūrinio potencialo svarba naujajai miestų ekonomikai. Minėtieji sektoriai autoriaus įvardijami prioritetine miesto plėtros baze ir šiai temai skiriama antra knygos dalis. Trečioje knygos dalyje T. S. Butkus kalba apie kultūrinių funkcijų (vietų, objektų ir reiškinių) raiškos formas ir modelius, dėl kurių daugelis Vakarų Europos ir Amerikos miestų jau įsiliejo į pasaulinę kūrybinę ekonomiką.
Nors knyga parašyta moksline kalba, kuri kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti sudėtinga, apskritai šis T. S. Butkaus darbas įdomus ir provokuojantis, kviečiantis permąstyti mus supančią aplinką, bandyti suprasti sudėtingą miesto sanklodą ir jame vykstančius kultūros procesus. Kaip knygos pristatyme kalbėjo filosofas Vytautas Rubavičius, ši knyga – jauno žmogaus kūrinys, kuriuo bandoma sugriebti dabar vykstančių dalykų esmę, svarbi kaip autentiškas Lietuviškos urbanistinės kultūros liudijimas. Ją taip pat galima laikyti savotišku postmoderniosios miestų kultūros idėjų banku, pateikiančiu išsamią miesto kultūros formų ir modelių įvairovę, atskleidžiančiu Vilniaus ir Klaipėdos miestų kultūrinio potencialo ypatumus.
Šio darbo išskirtinumas – platus tarpdalykinis požiūris, į lietuvišką miestų planavimą įvedantis naujas koncepcijas ir teorijas (kultūros paveldo terminalai, gyvenamųjų terpių domenai, urbantektoniniai lūžiai galėtų drąsiai varžytis ir vakarietiškoje mokslinėje erdvėje). Knygoje lietuviška patirtis lyginama su įvairiais Vakarų pasaulio miestų kultūros reiškiniais, iliustruotais gausia vaizdine ir analitine medžiaga. „Miestas kaip įvykis“ turėtų sudominti tuos, kurie neabejingi šiandieninei miestų kultūros politikai, tiems, kurie sprendžia gyvybiškai svarbius ir miestų plėtrai aktualius klausimus.
