Kalbų, skirtų turtuolių ir eilinių piliečių santykiams aptarti, pastaruoju metu ataidi vis daugiau. Rašalo šiai temai negaili, o kai kada net ir vieną kitą plunksną sulaužyti nesibodi ne tik žurnalistai, bet ir mokslininkai ar visuomeninio gyvenimo komentatoriai.
Galiausiai, ir turtingi žmonės verkia, kitaip tariant, Lietuvoje turtingi žmonės nėra itin mėgstami. Ir, išties, nesvarbu, koks sąžiningas verslininkas bebūtų, visuomenė vis tiek pasitinka jį įtariai.
Kodėl eilinio lietuvio santykiai su turtingu lietuviu yra komplikuoti? Kodėl turtingi piliečiai visuomenėje pasitinkami su perdėto įtarumo, nepasitikėjimo ir atsargumo šydu? Kur yra santykių komplikacijų ištakos: turtingųjų ar neturtingųjų pusėje? Ar tikrai mes nemokame priimti prakutusių savo tautiečių? Ar tikrai lietuvio sąmonėje slypi stiprus marksistinis ar bent jau kairuoliškas genas, nuteikiantis bekompromisei kovai net ir nesant potencialios kovos pagrindo? Šias mįsles įminti nėra lengva… Tad ne be reikalo pasitelkiu užnugarį ir straipsnio skyrelius pavadinu perfrazuodamas Saliamono patarles. Žinoma, nesupraskite jų tiesmukai.
Turtingas viešpatauja vargšui
Anaiptol nenuvertinu teiginių, komplikuotas piliečių ir verslininkų santykių metamorfozes priskiriančių sociokultūrinei tradicijai, – lietuvių tautinė sąmonė išties formavosi valstietiškos tradicijos apsuptyje. Matyt, ne paskutinis vaidmuo tektų ir „šviesaus komunizmo statybos“ laikotarpiui: beklasė sistema ir privačios nuosavybės nebuvimas neabejotinai bus prisidėję prie iškreipto (ir idealizuoto) laisvos rinkos ekonomikos rojaus. Visa tai neabejotinai turėjo ir, matyt, tebeturi įtakos klasikinei „turtuolio ir vargšo“ opozicijai. Vis tik didesnę sumą statyčiau už kitą prielaidą: komplikacijų kilo dėl kasdienės piliečių sąveikos su turtingaisiais.
Antai nesvarbu, kokių veiksnių samplaika nulėmė, jog pirmieji „verslo rykliai“ jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo sutikti anaiptol ne priešiškai. Atvirkščiai – it savotiški didvyriai, sukursiantys naują, ilgai lauktą, kapitalistinį pasaulį, užtikrinsiantį sočią ateitį sau ir kitiems tautiečiams. Iliuzijos, pasitikėjimo kredito ir vilties išraiška, palydėta dideliu entuziazmu patikint savas santaupas pirmiems stambiems kapitalistams, turėjo kainą. Dauguma tai patyrė savo kailiu.
Pirmieji susidūrimai su negailestingais verslo pasaulio dėsniais daugeliui tautiečių buvo itin skausmingi. Pamoka „nepasitikėk niekuo“ išmokta! Gal net geriau nei reiktų. Sovietinė sistema iš tiesų nesuteikė tinkamų žinių apie rinkos ekonomiką, tačiau ne ji išgarino santaupas ar įskiepijo ontologinę verslininko ir piliečio priešpriešą. Akivaizdu, jog nei valdžia, nei viešieji intelektualai laukinio kapitalizmo aušroje nesuvaidino savo vaidmens ir nepaaiškino naiviai visuomenei potencialių pasekmių bei slypinčių pavojų. Kai kurie verslininkai suskubo tuo pasinaudoti. Teiginys, jog pirmas milijonas būna nešvarus, Lietuvoje itin gajus. Vėlgi galbūt net perdėtai. Kad ir kaip būtų, daugelį verslininkų kapitalo kilmė iki šiol truputį verčia raudonuoti.
Neapiplėšk beturčių dėl to, kad jie yra beturčiai
Ar buvo bandymų taisyti santykius, skatinti priešingą patirtį? Manding, taip. Kalbėti apibendrintai itin sunku, tendencijose pradingsta gerosios patirtys. Šiuo atveju kitaip neišeina, tad grįžkim prie nuskambėjusio klausimo. Jei sutiktume su abejotina prielaida, jog verslininkų norą pagelbėti piliečiams galėtume matuoti jų ryžtu atsiduoti politikai, sakytume – pastangų išties nemažai. Kaip ir minėta, prielaida abejotina. Galbūt dėl to kažko apčiuopiamo visuomenės gerovės atžvilgiu ir nepasiekta. Ironiška, tačiau ne visuomenės interesų atstovavimo strategijos, o turto (kaupimo) koziris itin dažnai pasitelkiamas politikų ir verslininkų politinėse kovose: ar kas begali suskaičiuoti, kiek išnaudojant šį kirtį eliminuota vien įvairiausių ministrų-verslininkų?
Glaudi politikos ir verslo simbiozė pagimdo kitą ne mažiau gajų, verslininkų ir piliečių santykiams meškos paslaugą darantį „turtuolio vagies“ stereotipą. Jo pagrįstumo lygį nustatyti sunku. Įvairios medijos kone kasdien demaskuoja „politikus-verslininkus, grobstančius visuomeninį turtą“, bet ar de facto kas pasikeičia?! Todėl reiktų kalbėti apie tikrovės ir vaizdinių santykį: kokia proporcija tarp turtuolių sąžininguolių ir turtuolių nesąžininguolių?
Visi suprantame, jog ne visi turtingi žmonės yra nedorėliai ar visuomenės priešai. Tačiau stereotipas užgožia ir juos. Net ir skaidraus kapitalo verslininką nesunku diskredituoti suabejojus jo kapitalo kilme. Tada jokie gynybos modeliai neveikia, o jis veik neturi šansų apsiginti. Ir taip stereotipas klesti toliau. Kone folklorinio – „turtuolio vagies“ – visuomenės požiūrio į turtinguosius sampratos padėtų išvengti elementari verslininkų liustracijos procedūra: paviešinus ir argumentuotai pagrindus kapitalo kilmę, būtų galima tikėtis objektyvumo krislo ir kartu stereotipo tirpsmo. Kitas klausimas, kiek šalies verslininkų tam ryžtųsi?
Vieni dosniai dalina ir dėl to turtėja, kiti daugiau pasilaiko sau, bet skursta
Idealaus verslo ir idealios visuomenės simbiozė nėra vien darbo vietų kūrimas. Antai Billas Gatesas išgarsėjo kaip „Microsoft“ programinės įrangos kūrėjas, tačiau visuomenės pagarbą bei populiarumą užsitarnavo didžiulio masto filantropine veikla. Pastaruoju metu girdima kritika, neva verslininkui dera kurti darbo vietas, o ne „vaidinti Kalėdų Senelį“, tik liudija tam tikrą verslo logikos nenorą plėsti visuomenės ir verslininko bendravimo ribų. Abipusį pasitenkinimą liudytų klimato, kuriame skleistųsi abipusės pagarbos ir pagalbos daigai, kūrimas. Kitaip sakant, abi pusės turi atrasti juos tenkinančius bendravimo ir bendradarbiavimo kompromisus. Lietuvoje šie kompromisai smarkiai abejotini.
Visai ne iš desperacijos, o dėl įdėmaus ir kritiško žvilgsnio į kasdienes smulkmenas kunkuliuoja gal net ne retorinė prielaida: laukinis kapitalizmas per daug nuskriaudė eilinį pilietį. Galbūt ne visada tiesiogiai, nebūtinai materialia išraiška. Ko gero, didžioji visagalės rinkos logikos žala – neviltis, į kurią įstumtas eilinis pilietis. Tas galios neturėjimas, suvokimas, jog neturėdamas ekonominio kapitalo nieko nenuveiksi, gerokai sujaukė visuomenės mąstymo ir veiklos strategijas, įskaitant ir santykius su turtingaisiais. Ar nebūsime nuėję ne galimybių keliu? Kitaip sakant, kiek eilinis pilietis gali atstovauti savo interesams dėl verslo plėtros dėsnių? Įdomumo dėlei atlikite nedidelį eksperimentą: prisiminkite patys ir paklausinėkite draugų, pažįstamų ar bendradarbių, kiek kartų jie yra ar buvo suvilioti kažkokių „akcinių“ paslaugų pasiūlymų (pavyzdžiui, mobiliojo ryšio operatorių, telekomunikacijų, bankų), kurie ilgainiui ne tik kad nesuteikė žadėtos naudos, bet dar ir nepaliko galimybių išsivaduoti iš įkalinančio pasiūlymo?
Turtuolis tariasi esąs išmintingas, bet protingas beturtis mato tikrąjį jo veidą
Ar gali stambusis verslas prisidėti prie eilinio piliečio įgalinimo? Ar bet kokios rūšies monopolis gali pagelbėti žmogui? Tai a priori neįmanoma. Monopolis reiškia, kad nėra konkurencijos, o vartotojui tai reiškia diktatą, priklausomybę nuo tiekėjo. Todėl daugelis piliečių pagrįstai gali klausti, kodėl verslininkas linkęs į monopolį? Kokiomis sąlygomis jis ten pateko? Ar tai išsikovota sumanumu ir garbinga konkurencija, ar abejotinais sandėriais su įstatymų leidėjais? Ir jei šie klausimai lieka neatsakyti ar atsakymai neįtikina, toks verslininkas, kalbantis apie glaudžius santykius su visuomene, kelia rimtų abejonių.
Ar tai leidžia koneveikti visus verslininkus, nepriklausomai nuo jų veiklos barų, taktikų ir strategijų? Žinoma, kad ne. Vis tik tikslingai ar ne, verslas yra užėmęs didesnę dalį pilietinės sferos ir statiškas nepajudinamas verslo dominavimas smarkiai riboja eilinio piliečio laisves. Bėda, jog visuomenės ir verslo santykiai nėra sistemingi. Pavyzdžiui, jei aš pažįstų turčių, gerai su juo sutariu, tai aš „krūtas“! O jei nepažįstu? Kitaip tariant, visuomeniniu lygmeniu asmeninės ar išskirtinės patirtys problemų neišsprendžia. Kol situacija nepasikeis, kažin ar kas keisis eilinių ir turtingų piliečių santykių fronte. Kaltųjų paieška išganymo nesuteiks. Kas vis tik galėtų pagelbėti? Milijono litų vertės atsakymas gana paprastas: postūmis įmanomas santykius grindžiant ne atsitiktinėmis malonėmis, bet abipuse pagarba.
Sociologas Dainius Genys
.jpg){kind=small}
