Prieš vienas svarbiausių šio sezono EURO 2012 atrankos rungtynių su Lichtenšteino komanda pakalbinome Lietuvos futbolo rinktinės kapitoną Tomą Danilevičių.
Šį kartą mažiau apie futbolą, bet daugiau apie komandą, draugystę, lietuviškus lašinius ir tai, kas vyksta kiekvieno viduje, kai stovi „žaliame kvadrate“.
– Šiek tiek papasakokite apie kolektyvą, kurio lyderiu esate, – paklausė LFF.lt.
– T.Danilevičius: Esame būrys gerų draugų. Mūsų komandos branduolys jau seniai susikūręs – daugelį metų žaidžiame kartu. Su daugeliu praeita ir ugnis, ir vanduo – tiek aikštėje, tiek už aikštės. Su daugeliu ir šeimomis bendraujame. Žinome, kada kurio vaiko pirmas dantis užaugo, kada sirgo ir t.t.
Su daugeliu esame ne tik komandos, bet ir gyvenimo draugai. Pavyzdžiui, mes su Mariumi atostogaujame šeimomis kartu – ir vaikai mūsų sutaria, ir žmonos, atrodo, nesipyksta. Su Mariumi būtinai susiskambiname bent kelis kartus per savaitę, kad ir apie nieką pasišnekėti, kad ir naują anekdotą papasakoti.
Rinktinėje jauni vaikinukai prisijungia ir labai natūraliai įsilieja į kolektyvą. Visus priimame vienodai, kiekvienas yra skirtingas ir savaip papildo komandą. Tikrai nebūna taip, kad atėjęs jaunimas pučia kamuolius, nešioja vartus, o mes atsipūtę sėdime ir žiūrime.
Komandoje yra tikrai labai geras mikroklimatas – nesunku už draugą nubėgti papildomą metrą, nors ir pavargęs esi. Manau, kad komandiniams rezultatams tai labai svarbu, gal todėl ir rinktinės rezultatai pastaruoju metu yra tikrai pagerėję.
– Kaip ir kiekviename kolektyve, žmones natūraliai pasiskirsto vaidmenimis. Kaip yra pas jus?
– Aišku, yra išryškėję natūralūs lyderiai – Mariu Stankevičius, Andrius Skerla, Deividas Šemberas. Jų klauso, ateina patarimo paklausti. Kartais tai labai asmeniškos, gyvenimiškos problemos.
Pavyzdžiui, vaikas Sauliui Mikoliūnui nemiega. Ką daryti? Aš pats turiu dvi mergaites, kurios po gimimo metus nemiegojo. Tad daliniesi patirtimi, ką daryti, ką mes su žmona darėme. Tas pats Mikoliūnas yra lyg ir komandos „juokdarys“. Jis visada turi kokį juokelį ant liežuvio galo, ką nors vis lepteli. Linksmas vaikinas, labai pozityvus. Aišku, yra ir tylesnių. Pavyzdžiui, Mindaugas Panka, kuris ramesnis. Jis mažiau girdimas tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Tačiau visi jį priimame tokį, koks yra – jis ramiai dirba savo darbą ir gerai dirba.
– Gal ir pravardžių esate prigalvoję kiekvienam?
– Na… visi žino, kad Skerla yra Voras… Šernui, net nereikia pravardės. Kiti labiau pagal pavardes – Šemba, Stankė, Danila Klimavičius yra Niukas, bet čia jau reikia Panevėžio chebros klausti kodėl. Savėnas – Boselis, irgi iš Panevėžio laikų. Matyt, kai buvo kapitonas, tada ir pakrikštijo.
– Daugiau kaip dešimt metų rinktinėje – ar keičiasi meniu?
– Makaronai ir višta, ryžiai… ir vėl makaronai. Ir taip ne tik rinktinėje, bet ir namie, ir klube: višta makaronai, ryžiai, žuvis, makaronai ir višta. Atrodo, kad jau kita ir neskanu. Būna, atvažiuoji – bulvės. Atrodo, kaip čia valgysi. Tačiau, aišku, būna dienų, kai į McDonald‘ą nueini, ar žmona pagamina kažką daugiau. Bet tikrai nėra taip, kad be lašinių negaliu… Tikrai nebūna, kad va – grįšiu namo, pas mamą, ir atsipjausiu lašinių, rauginto agurko, šaltibarščių įsipilsiu… mmmm…. Nėra taip, kad trūks plyš reikia tai suvalgyti.
Tikrai nebėgame į parduotuvę ir nevalgome pasislėpę čipsų, ar šokolado. Nesinori – jau paprasčiausiai pripratome prie tos makaronų dietos. Nors aišku, yra smaližių. Pavyzdžiui, Česnauskiai, negali be šokolado – jie pripratę, valgo ir nieko čia tokio.
– Kaip vyksta pasirengimas prieš rungtynes?
– Kiekvienoms rungtynėms skirtingai ruošiamės. Pavyzdžiui, vakar aikštėje turėjome dvi treniruotes, šiandien darysime video peržiūrą. Jau tada treneris pradės dėlioti užduotis kiekvienam. Priklausomai, nuo komandos, aiškinsimės, kaip atakuoti, kaip gintis – ko treneris nori iš mūsų. Aptarsime kiekvieną komandos žaidėją: greitas, lėtas, saugai padeda labiau gintis, ar pulti.. Kiek prie kampinio ateina, kas aukštai kamuolį įmeta, kas žemai…
– Kiek iš šių aptarimų lieka galvoje, kai išbėgi į aikštę?
– Šie namų darbai labai reikalingi. Tu daug tvirčiau jautiesi, kai esi pasiruošęs iš anksto, išanalizavęs priešininko žaidimo sistemą. Treneris tau duoda kryptį, o tu aikštėje bandai ją įgyvendinti. Bet aikštėje daug kas koreguojasi – gali būti karšta, šalta, šlapia, kamuolys tai „greitesnis“, „tai lėtesnis“ … kiekvienos rungtynės skirtingos. Be to, analizuojame buvusias rungtynes. O juk priešininkų komanda su vienais žaidžia taip, su kitais – kitaip, o su mumis gali parodyti dar ką nors naujo.
– Kaip atrodo tos kelios sekundės prieš rungtynes, gal turite kokį ritualą?
– Nuo senų laikų rūbinėje susėdame, susikaupiame kelias sekundes prieš išeinant į aikštę. Visą laiką taip buvo. Prieš išeinant į aikštę toks susikaupimas trunka apie 10 sekundžių. Tada viską užmiršti: kas pagalvoja apie būsimas rungtynes, kas pasimeldžia – kiekvienam tos sekundės skirtos pabūti su savimi.
– O aikštėje? Ar girdite trenerį, žiūrovus?
– Kiekvienas skirtingas, bet aš, pavyzdžiui, rungtynių metu beveik nieko negirdžiu. Būni tiek susikaupęs į tą žalią kvadratą, kad net nesupranti, kas vyksta išorėje – nematai ir negirdi. Esi susikoncentravęs ties žaidimu, savo užduotimis. Aišku, kartais būna tokie „mirę“ momentai, kai žaidimas sustoja. Tada toks jausmas apima, kad lyg garsą kas būtų įjungęs.
– Kiek komandos kapitonas gali padėti komandos draugams?
– Nemanau, kad svarbus tik kapitonas. Aišku, bandai pasakyti, nuraminti ar kaip tik paraginti, kai reikia. Bet yra ir kiti lyderiai – į mus visus atsisuka.
Ačiū už pokalbį ir sėkmės penktadienį.
