Vienas šiurpiausių pasaulio objektų yra Meksikoje – „La Isla de la Munecas“ (liet.: „Lėlių sala“). Sala kasdien yra aplankoma šimtų žmonių iš viso pasaulio – ypač tų, kurie mėgsta mistiškas ir siaubo kupinas vietas.
Aišku, išgirdę tokį pavadinimą, iš karto pagalvosite, kad tai turėtų būti spalvotas ir pūkeliais apipintas mergaičių rojus, tačiau klysite. Visoje saloje ant kiekvieno medžio kabo tūkstančiai sulaužytų bjaurių lėlių, atrodo, stebinčių kiekvieną jūsų žingsnį. Keliautojai „Lėlių salą“ dažnai pavadina šiurpiausia pasaulio vieta.
Miesto legenda ir keistuolis Julianas
Legenda byloja, kad seniai seniai „Lėlių saloje“ žaidė trys mergaitės. Viena netyčia įkrito į vandenį ir nuskendo. Kaip ir pridera legendoms, nuskendusi mergaitė, neva, ėmė vaidentis ir taip gimė viena gyviausių miesto legendų.
Netoli tos salos, 1921 m., gimė visuomenėje pagarsėjęs – Donas Julianas Santana. Jau nuo vaikystės jis garsėjo keistais pareiškimais ir dar keistesniu elgesiu. Labai religingas vyras, matyt, nusivylė gyvenimu ir gana anksti įniko į alkoholį. Miestelio žmonės nuolatos skundė Julianą policijai, mat girtas jis ėmė priekabiauti prie žmonių, įkyriai prašyti išmaldos ir neretai imdavosi smurto. Suimtas dėl savo elgesio kaltindavo žmoniją ir neteisybę pasaulyje.
Tačiau Donas Julianas Santana nebuvo visiškas keistuolis – jis sugebėjo sukurti normalią šeimą (normalią ta prasme, kad nei vienas narys miestelyje neturėjo „keistuolio“ etiketės).
Vieną dieną, niekam nieko nepaaiškinęs Julianas ėmė be perstojo gaminti lėlės. Plastikinės, guminės lėlės, jų dalys ėmė kauptis namuose tarsi speciali kolekcija. Naktimis bastydavosi po gatves, beveik nevalgydavo, nemiegodavo, tik kurdavo lėles.
„Lėlių salos“ gimimas
Netrukus, palikęs visus namiškius nežinioje, Julianas susikrovė lėles, sėdo į mažą kanoją ir išplaukė „Lėlių salos“ link (žinoma, tada sala dar neturėjo pavadinimo). Kodėl būtent ta sala? Ji jam pasirodė panašiausia į salą, kurioje kažkada nuskendo maža mergaitė…
Saloje jis praleido 50 metų ir vienintelis žmogus, su kurio Julianas bendravo, buvo jo anūkas – Anastasio Santana. Julianas sakė, kad jam ėmė vaidentis nuskendusi mergaitė, kuri ne tik sutiko „draugiškai“ pasidalinti sala, bet ir pažadėjo apsaugoti nuo kitų piktųjų dvasių.
Donas Julianas, pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą, „Lėlių saloje“ susirentė mažą trobelę, augino daržoves, maistui gaudydavo žuvis ir, žinoma, plėsdavo ir taip gausią lėlių kolekciją ir kabindavo jas visur, kur papuolė… Tiesa, jo lėlės išsiskyrė ir tuo, kad jos buvo gaminamos iš atliekų, kurias jis gaudavo iškeitęs arba pardavęs savo namines daržoves.
1991 m. aplink „Lėlių salą“ augančias lelijas užpuolė maras, todėl vienintelis salos gyventojas atkreipė žiniasklaidos ir pareigūnų dėmesį. Nuplaukę jie pamatė šiurpoką vaizdelį – daugybę sukabintų lėlių. Garsas apie keistą salą plačiai pasklido, todėl visai netrukus į salą ėmė plaukti smalsuoliai, kartu dovanodami Julianui lėles ir šviežio maisto.
Julianas šventai tikėjo, kad lėlės nuskendusiai mergaitei suteikia džiaugsmo, todėl jis stengėsi jų kurti kiek įmanoma daugiau.
2001 m. Julianui ėmė dar labiau „važiuoti stogas“. Jis jau regėjo ne tik vaiduoklius, bet ir undines. Undinės buvusios blogos ir vienintelis apsisaugojimas – dainos. Julianas tikėjo, kad dainomis atbaidydavo piktąsias undines… Ironiška, tačiau keistuolis anūko buvo rastas nuskendęs būtent toje vietoje, kurioje kažkada nuskendo Julianui vaidenusis mergaitė.
„Lėlių sala“ dabar
Taigi 2001 m. mirus vieninteliam salos gyventojui, „Lėlių sala“ tapo dar šiurpesne. Lėles labai paveikė laikas ir net pačios gražiausios kažkada Julianui dovanotos lėlės dabar labiau primena vaikų lavonėlius, o ne žaislus. Negana to, vietiniai žmonės kalba, kad lėlės ne šiaip kabo ant medžių, o stebi ir tuščiais žvilgsniais nužiūrinėja žmones, taip tarsi jie būtų atsakingi už jų „mirtį“.
Dabar „Lėlių sala“ turistus, bet ir vaiduoklių medžiotojus iš viso pasaulio. Kai kurie net tiki, kad bet kas, besimaudydamas toje salos vietoje, kurioje nuskendo Julianas ir mergaitė, daugiau niekada nepakils į paviršių.
Gal tokios istorijos kažkam ir pasirodys juokingos, tačiau per tiek metų vienintelis Julianas ten išdrįsdavo būti naktimis ir maudytis kanale.
Iš kitos pusės, nedidelėje Meksikos provincijoje ramiai banguojantis Teshuilo ežeras daugelį metų buvo labai apleistas ir pamirštas išorinio pasaulio, dabar ten kasdien apsilanko krūvos žmonių, ko pasekoje miestelio turizmas šoktelėjo į aukštumas ir atsidūrė tarp labiausiai lankomų pasaulio vietų.
Realybėje ir Juliano mirtis neatrodo tokia mistiška. Skrodimas parodė, kad mirties priežastis buvo sustojusi širdis, kas metų metus alkoholį geriančiam senjorui neturėtų atrodyti tokia mistika. Tačiau tokie faktai mažai kam rūpi ir prie besivaidenančios mergaitės, šnibždančių lėlių jie dabar, neva, mato ir Juliano vaiduoklį.
Lėlės netgi tapo prieglobsčių salos faunai. Ypač – egzotiškiems vorams. Jie savo tinklais apraizgė beveik visas lėlės. Toks vaizdelis, žinoma, dar labiau sužadina vaizduotę mitų medžiotojams.
Jeigu ši sala jus sudomino ir ruošiatės kelionei į Meksiką, už, aišku, nemažą sumą pas patį Anastasio galite užsisakyti specialų 4 valandų trukmės turą po salą.
Goda Raibytė
