„iTunes“ karta, arba muzikos industrija šiandien (I dalis)

Šiais metais Vilniuje vykusioje interneto tendencijų konferencijoje „Login“ vienas  technologijų žurnalo „Wired“ redaktorių britas Benas Hammersley internetą prilygino godzilai. „Kiekviena industrija, kurią internetas paliečia, yra sunaikinama“, – konstatavo jis ir pats pasijautė esąs godzila bei pradėjo griauti: „Kinas? Aaah! Diktatūriniai režimai? Aaaaaaah!“ Muzika..? Tas pats Aaah. Tada pridėjo, kad mūsų, supraskime, IT išmanančių protų, užduotis yra tas industrijas perkurti. „Senoji karta to nepadarys, nes jie pasikeitimų paprasčiausiai nesupranta“, – neabejoja Hammersley.
 

Raktinis klausimas: kaip šiandieninei kartai sekasi perkurti senąją muzikos industriją? Norint atsakyti, reikia suvokti, kokia gi ji, ta senoji. Ir kodėl kito britų salyno herojaus, muzikanto, bet ne prastesnio technologo, Thomo Yorke‘o tvirtinimu, senosios laukia mirtis, bet pasauliui tai nebus skaudus praradimas.

 

Establišmento dienos suskaičiuotos

 

„Muzikos verslo establišmentas visiškai žlugs, tai tėra laiko klausimas. Greičiau mėnesių, nei metų“, – pernai vasarą dienraščiui „London Evening Standard“ prognozavo „Radiohead“ lyderis.

Tų pačių „Radiohead“, kurie ilgus metus buvo muzikos verslo gigantų EMI globoje, vėliau ne be incidentų su jais atsisveikino (nei grupės nariai, nei fanai lig šiol nepripažįsta EMI išleisto „Radiohead: The Best Of“ hitų rinkinio) ir 2007-ųjų albumą „In Rainbows“ išleido savo jėgomis, paskelbę jį internete ir sukūrę precedentą „mokėk kiek nori“ principui. Nors bent du iš trijų parsisiuntusiųjų sumokėjo po 0 svarų, likusiųjų supratingumo užteko, kad skaitmeninis „In Rainbows“ atneštų daugiau pelno nei ankstesnių 6 „Radiohead“ albumų skaitmeniniai pardavimai kartu sudėjus.

Taip atsitiko ne tik todėl, kad šis sumanymas buvo puiki reklama „In Rainbows“ ir daug kas jį siuntėsi tiesiog dėl įdomumo, noro pabandyti. Daug lėmė ir tai, kad grupei pinigų su nieko nereikėjo dalytis. Jie panaikino tarpininkus – įrašų kompanijas, kompaktinių diskų pardavėjus. Šis „Radiohead“ žingsnis buvo viena ryškiausių vinių į tradicinės muzikos industrijos karstą.

^{Thomas Yorke’as gali šypsotis – jis ir „Radiohead“ prie pasikeitusių sąlygų prisitaikė vieni pirmųjų} 

Šiuo metu muzikos prieinamumas – didžiausias žmonijos istorijoje
 

Th.Yorke prognozė jokiu būdu nereiškia populiariosios muzikos, kaip kultūrinio ir socialinio reiškinio, išnykimo. Priešingai – muzikos pasirinkimas ir prieinamumas šiuo metu yra didžiausias žmonijos istorijoje ir už tai reikia dėkoti tam pačiam internetui. Svarbiausias žodis jo pareiškime – lietuviškai tik tiesiogiai verčiamas establišmentas t. y. muzikos versle dalyvaujantys žmonės: įrašų kompanijų vadovai, kompaktinių diskų pardavėjai, prodiuseriai ir kt. Visi jie, anksčiau pasisavindavę didesnę ar mažesnę muzikanto generuojamų pajamų dalį, dabar jos nebegauna arba gauna daug mažesnę.

Nuo pat 6 deš., kai buvo pradėtos leisti plokštelės, vėliau kasetės, dar vėliau kompaktiniai diskai, establišmentas daugiausiai uždirbdavo iš šių materialių muzikos laikmenų leidimo ir pardavimo. Didžioji dalis pirkėjo sumokėtų pinigų atitekdavo įrašą išleidusiai kompanijai (dažniausiai tai būdavo viena iš vadinamojo „didžiojo ketverto“ narių: „Sony BMG“, „Universal Music Group“, EMI, „Warner Music Group“) ir jį pardavusiai įrašų parduotuvei.
 

Šis modelis griūti pradėjo dar 8 deš. pabaigoje, kai išpopuliarėjus kasetėms melomanai pradėjo persirašyti muziką iš vienos kasetės į kitą. BPI (British Phonographic Industry) tada pradėjo reklaminę kompaniją prieš kasečių perrašinėjimą, nes, anot jų, perrašymas žudė muzikos industriją. Tuo metu jie dar neįtarė, kad 1999-aisiais startuos mp3 failų dalijimosi servisas „Napster“, kuris atkartos kasečių perrašinėjimo principą, tik nemokamą dalijimąsi muzika pavers nepalyginamą skaičių kartų spartesniu globaliu procesu.

^{Apie tai, kad dainų kopijavimas žudo muzikos industriją pradėta kalbėti dar nuo kasečių išpopuliarėjimo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje.}

CD – pusiaukelėje į bedugnę
 

Šiuo metu tradicinė muzikos industrija yra pusiaukelėje į bedugnę. Materialios laikmenos t. y. kompaktiniai diskai vis dar generuoja pajamas: RIAA (Recording Industry Association of America) duomenimis, pernai diskų pardavimai sudarė 49,2 proc. JAV įrašų kompanijų pajamų, kai skaitmeninių įrašų pardavimai – tik kiek mažiau nei trečdalį. Žinoma, to nesulyginsi su, sakykime, situacija 2000-aisiais, kai iš diskų pardavimų ateidavo 92,3 proc. pajamų.

Taigi, CD vis dar yra daugiausia pajamų įrašų kompanijoms nešantis formatas, tačiau, stebint tiek mažėjančius įrašų šiuo formatu leidimus, tiek pardavimus, tiek bendras nuotaikas tarp industrijos guru, CD yra pasmerkti tapti viso labo kolekcininkų vertybe, geriausiu atveju po vieno kito dešimtmečio sulauksiantys nedidelio renesanso, kaip kad pastaruosius penkerius metus atsitiko su vinilu.
 

Populiariosios muzikos dabartis ir ateitis priklauso skaitmenai, tokioms platformoms kaip „SoundCloud“, „Spotify“ir, žinoma, „iTunes Store“. Būtent ši „Apple“ muzikos, filmų, TV laidų, audioknygų parduotuvė yra pagrindinė tradicinės muzikos industrijos griūties priežastis ir simbolis. 2003 m. startavusioje, iš pradžių tik muziką siūliusioje platformoje jau parduota 16 milijardų dainų. Būtent, parduota. Nors už sąlyginai nedidelę kainą (dažniausiai – 1,29 dolerio už dainą), bet parduota. Ir dabar toli gražu ne visi pinigai tenka muzikantams: Iš tų 1,29 dolerių 60 centų pasiima įrašų kompanija, 40 – „Apple“. Muzikantą pasiekia tik likusieji 29 ct, kuriuos dar tenka dalintis su dainos autoriumi, jei dainą sukūrė ne pats atlikėjas.

^{Šiuo metu „iTunes Store“ jau parduota per 16 milijardų skaitmeninių dainų}

Internetas išlaisvino muzikantus, bet atnešė piratavimą 
 

Atrodytų, status quo išliko: vieną formatą pakeitė kitas, vieną muzikos įsigijimo terpę kita, tarpininkai vis dar pasiima didelę dalį pajamų už įrašus. Kur didžioji problema, lemsianti sistemos griūtį ir, IFPI (International Federation of Phonographic Industry) duomenimis, 1,2 mln. muzikos industrijoje šiuo metu dirbančių žmonių bedarbystę iki 2015 m.?
 

Du niuansai. Pirma, norint patekti į „iTunes Store“ muzikantui nebūtina kreiptis į įrašų kompaniją – jis gali dainas įsirašyti ir įkelti ten tiesiai iš savo namų kompiuterio. Tuomet minėti 60 ct iš 1,29 dolerio atitenka tiesiai jam, įrašų kompanija lieka tuščiomis rankomis.

Antra, tų pačių IFPI skaičiavimais, internete nupirkti muzikos failai sudaro vos 5 proc. visų parsisiųstų muzikos failų. Likusieji 95 proc. siunčiamiesi nelegaliai, už juos pinigų negauna ne tik establišmentas, bet ir patys muzikantai. „Napster“, kaip P2P (peer2peer) serviso nebeliko, bet jo pradėtą failų dalijimosi funkciją sėkmingai perėmė šimtai torentų programų, pavyzdžiui pasauliniu mastu pirmaujantis „The Pirate Bay“ ar lietuviškoji „Linkomanija“.
 

Internetas pasauliui suteikė kaip niekada didelį muzikos prieinamumą, kartu padarydamas muziką praktiškai nemokamą. Pajamų šaltinių dingimas senajam establišmentui reiškia griūtį, nes jis yra per didelis ir per daug įpratęs prie galios, kad sėkmingai reorganizuotųsi.

Tačiau industrija be pinigų funkcionuoti paprasčiausiai negali. Svarbiausia, kad lėšų reikia ne tik tarpininkams, kurie dėl pasikeitusios situacijos panikuoja daugiausia, bet nesulaukia užtarimo iš melomanų ar pačių muzikantų. Lėšų reikia ir kūrėjams. Nemokami dalykai turi kainą: mažiau lėšų muzikantams reiškia mažiau investicijų į įrašus, į koncertus, į tobulėjimą. Mažesnių grupių atveju, mažiau lėšų dažnai reiškia ir mažiau muzikinės veiklos apskritai, galbūt tiek mažai, kad grupė sugroja atsisveikinimo koncertą ir deda gitaras į šoną. Tačiau tai įvyksta tik tuo atveju, jei jos per mažai dėmesio skiria vadybai. Arba paprasčiausiai yra prasti muzikantai ir be įrašų kompanijos užnugario ir reklamos niekam nėra įdomūs.

^{IFPI (International Federation of Phonographic Industry) duomenimis, 95 proc. internetu parsisiunčiamos muzikos yra nelegali.}

Dėl pasikeitusių sąlygų tiek muzikantai, tiek establišmentas veikia chaotiškai, retai kada turi užtikrintą ateities viziją ir yra priversti nuolat ieškoti būdų, kaip užsidirbti. Beno Hammersley žodžiais kalbant, vyksta industrijos perkūrimas ir šiandieninė karta gali džiaugtis, kad gimė būtent dabar, nes yra proceso liudininkai ir dalyviai.