Ekodiena.lt
Įvairias arbatas žmonės gėrė nuo senų senovės. Pririnkdavo žolelių, sudžiovindavo, supjaustydavo arba rankomis sumaigydavo ir darydavo skaniausius užpilus. Juk nebuvo tada žaismingai įpakuotų arbatžolių, „prisotintų“ įvairiausių kvapų. Žiemomis dažnai arbatą darydavo iš vyšnių ar aviečių šakelių, nors avietes labiau naudojo peršalimams gydyti.
Kas pasikeitė nuo tų laikų, ar atvežtinės arbatos pranašesnės už vietines?
Pasiūla didžiulė
Dabar prekybos centruose ar specialiose arbatos parduotuvėse akys raibsta nuo didesnių iki mažesnių pakuočių su viliojančiais arbatos pavadinimais. Ant vienų skelbiama, kad išgėręs šios arbatos pajusi energijos antplūdį, ant kitų – kad pagerės nuotaika, ant trečių – kad suims miegas arba užplūs ramybė. Tačiau sutikite, kad kartais išgėrus nelabai suprantamos sudėties arbatos pajunti ne palaimą, o atvirkščiai: pablogėja savijauta, sutrinka virškinimas, ima svaigti galva.
Žinoma žolininkė iš Joniškėlio Adelė Karaliūnaitė pasakoja, kad arbata nuo seno siejama su Rytų kultūra, tradicijomis ir ritualais. Arbatos tėvyne laikoma Kinija. Moteris sako ir pati labai mėgstanti gerą žalią kinišką arbatą, surinktą nuo tikro arbatmedžio. Tačiau siekiantys greitai pasipelnyti prideda į arbatžoles visokiausių priemaišų ir prieskonių. Kartais sunku pasakyti, kas ten sudėta, pakvėpinta sudžiūvusi žolė ar dar kas nors.
Siekiama pelno
Pasak A. Karaliūnaitės, šiuo metu labai populiarios arbatos iš įvairių prieskonių. Žolininkei atrodo keistoka, kad prieskoniai, skirti įvairiems mėsos patiekalams pagardinti, naudojami arbatai. „Per tūkstančius metų žmonės atsirinko pačias veiksmingiausias žoleles. Kai kurias pavadino vardais tų organų, kuriuos jos gydė: kraujažolė, akišveitė, širdažolė, kaulažolė ir pan. Šios žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą, tačiau dabar viską sujaukė noras pasipelnyti“, – sako žolininkė. Iš pietinių kraštų atvežtos arbatos gali būti ne visai švarios. Jas auginant purškiama saugant nuo įvairių kenkėjų, per metus išauginami net keli derliai, tad žemė tampa nederlinga. Su tokiomis arbatomis reikia būti atsargiems.
Viskas, ko reikia – po ranka
„Mes viską turime šalia, gamtoje. Tik reikia nueiti į pievą ar mišką ir pamatysime begalę augalų, kurie aprašyti knygose, kuriuos galima lengvai atpažinti. Surinkę ir išdžiovinę gausime nuostabią arbatą, į kurią nereikės dėti kvepiančiųjų ir juo labiau cheminių medžiagų.“
A. Karaliūnaitė pasakoja, kad dar ir šiuo metų laiku, nes ruduo nėra šaltas, ji nueinanri prie ežero prisirinkti ajerų šaknų. Pasak moters, ajerų šaknis galima kramtyti, jos labai teigiamai veikia, ramina. Galima iš jų pasidaryti arbatą. „Pamėginkite gerti arbatą su vandenine mėta, laukinių apynių spurgais, varnalėšos žiedynais, beržo lapais, jonažole, topolio pumpurais. Tokia arbata ramina, gerina smegenų veiklą, mažina kepenų spazmus. Žmogus geriau išsimiega ir pailsi. O juk visa tai yra mūsų laukuose, sode, miške“, – sako žolininkė.
Ji gali labai ilgai ir daug pasakoti apie įvairias žoleles ir arbatas, tačiau tvirtina, jog sveikata priklauso ne nuo to, ką žmogus valgo ar kokių žolelių arbatą geria. Pasak Adelės Karaliūnaitės, žmogui reikia būti linksmam ir mylėti save bei aplinkinius. Viską apie žmogų pasako jo vidinis pasaulis.
.){kind=small}
