M. Starkui kelionėse dar neteko pasigesti moterų (Interviu)

Dovilė Raustytė
Nuotraukos Facebook.com/tvkeliones

Daugelio vyrų svajones įgyvendinantys Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius kovo pradžioje pradės naują avantiūrą. Sklinda gandai, kad vienas iš kelionės tikslų bus Kolumbija…

Nesunku nuspėti, kaip sekdami keliautojų dienoraščius vyriškosios lyties atstovai pavydi iki mėlynumo, o moteriškoji pusė daugumoje situacijų net nedrįsta savęs įsivaizduoti. Taigi apie vyriškas keliones pasakoja jau dviejose knygose savo ekstremalius kelionių potyrius užrašęs Martynas Starkus.

Kada pajutote norą, poreikį keliauti? Kaip manote, kas apskritai tai lemia?

Tokie dalykai nutinka spontaniškai. Bent jau mano gyvenime. Kelionės – ne išimtis. Čia matyt susidėjo viskas: krūva nuotykių knygų, perskaitytų vaikystėje po antklode naktimis, smalsumas, o taip pat pastangos siekti šio tikslo. Juk daugybės žmonių galvose sukasi toks noras. Tik nedaugelis ryžtasi pradėti realiai siekti šio tikslo. O juk svajonės kartais pildosi.

Žodžiai „atostogos“ ir „kelionė“ jums sinonimai?

O taip atrodo? Greičiausiai. Vis tik viskas, kas yra susiję su mūsų TV projektu, toli gražu nėra atostogos. Žvelgiant į ekraną, patogiai įsitaisius namuose, paveiksliukas, žinoma, atrodo daug romantiškiau. Tačiau pats keliavimo procesas, kaip sakė keliautojas Antanas Poška – katorga. Gal ne taip baisiai, bet tikrai ne pagulėjimas programoje „viskas įskaičiuota“. Keiksmažodžių pasitaiko.

O Lietuvoje turite mėgstamų vietų, kuriose dažnai lankotės?

Turiu tikslą, kai paaugs mano mergaitės (M. Starkus turi dvi dukrytes – aut. past.), su jomis daugiau laiko tam reikalui ir skirti. Neseniai gavau dovanų gražią knygą apie legendas ir su jomis susijusias vietas. Fantastiški dalykai. Svarstau aplankyti bent dalį jų kartu su dukromis. O kol kas, kai galimybės buvo palankios, džiaugiuosi pabuvojęs Kuršių Nerijoje. Ten nuostabu.

Teko keliauti vienam?

Neteko ir nenoriu. Esu sutikęs tokių žmonių, tačiau tai jau kitokie iššūkiai. Dvasinė būsena. Buvo nuostabių personažų, su kai kuriais palaikom ryšį iki šiol. Tačiau pasitaikydavo ir tikrų, švelniai pasakius, keistuolių. Ne man spręsti apie tokį pasirinkimą. Ne mano tai sportas ir tiek. Man kelyje būtina su kuo nors tais vargais ir džiaugsmais pasidalint. Nesu godus.

Kiek išvyką apskritai lemia kompanionas?

Kiek dviratyje yra svarbūs rėmai be dviejų ratų? Be vieno jų jis tiesiog niekam nereikalingas daiktas. Be vieno jų jis tiesiog nefunkcionuos. Tad taip ir su kompanionu. Jei jis netinkamas – nieko nebus. Jei ratai gerai subalansuoti – rieda puikiai. Jei ne – eikime kas sau.

Dėl ko dažniausiai pykstamasi su kelionės partneriu?

Kiek suprantu, klausime jau užkoduotas pykimasis, kaip faktas. Nuvilsiu. Nesipykstam mes. Išmokom taupyti energiją ir nešvaistyti jos tam, ką galima išspręsti tariantis. Problemas greitai išsprendžiam pasitelkę argumentus, gerbiam vienas kito nuomonę ir mokam pripažinti, kad ne visuomet esi teisus tik pats. Tai lengva. Ypač, kai viską galima paversti juokais.

Kelionių dienoraštis, pasiekęs mus iš Indijos, Amerikos, Afrikos, Šilko kelio, įpareigoja ar kaip tik palengvina kelionę, padeda sudėlioti įspūdžius, tolimesnius kelionės planus?..

Dienoraštis palengvina gyvenimą grįžus, nes visi, kam mes bent kiek rūpim, apie viską jau būna detaliai informuoti, todėl nelenda su tais pačiais klausimais. Praktiška. Plius tai gera informacinė įspūdžių ir faktų bazė atėjus naujos knygos laikui.

Kelionėje po Afriką, kiek pamenu, dalyvavo ir moterys. Kitose kelionėse jų jau nebuvo matyti? Galima sakyti, kad moterys apsunkina tokias ekstremalias išvykas?

Taip. Ir nesiruošiu meluot. Gal ir ne pats diplomatiškiausias atsakymas, bet atviras. Vyrų ir moterų poreikiai, komforto lygis, motyvacija ir daugybė kitų dalykų yra absoliučiai skirtingi. Tačiau visiškai kas kita, jei tektų keliauti savais tikslais, šeimomis, niekur neskubant ir panašiai. Tuomet pirmyn, jokių problemų.

Pamenate blogiausią viešbutį, kuriame nelinkėtumėte atsidurti net didžiausiam savo priešui?

Priešams man negaila nieko. O toks viešbutis buvo ne vienas, tačiau ryškiausiai tokiais atvejais prisimenu mažą kambarėlį kažkur Indijos dulkėtoj pakelėj. Naktį ten vos šeimininkui uždegus šviesą tarp taikiai miegančių tūkstančių tarakonų kilo tokia panika, kad net lovų spyruoklės girgždėjo. Žiauriai gražus vaizdas. Tik greit pasišalinome.

Kaip dažnai kelionės metu susisiekiate su Lietuvoje jūsų laukiančiais žmonėmis? Yra buvę, kad ilgą laiką negalėjote su jais susisiekti ir nerimavote, kad artimieji dėl jūsų jaudinasi?

Šiuolaikinės technologijos jau yra tiek pažengusios, kad kartais net tenka dėl to gailėtis. Nebelieka tos kelioninės romantikos dalies, kur iškeliavusysis tiesiog dingsta, o artimieji savaitėmis laukia jo laiško, ar tolimo, per trukdžius vos girdimo balso. Aišku, čia pasilikusiems dėl to ramiau, tačiau kartais nepakenktų juos grąžinti į tuos laikus, kuomet susisiekiama būdavo taip retai, kad klausimas, kur namuose padėtas raktas nuo sandėliuko, nebūtų pati svarbiausia pokalbio dalis.

Kuri kelionės dalis patinka labiausiai: pasiruošimas kelionei, situacijos reikalaujančios gerai palaužyti galvą ieškant išeities, vakarai mažai pažįstamų žmonių namuose, grįžimas pas pasiilgtus artimuosius ar kt.?

Sugrįžimai ir prisiminimai – štai kas šiame darbe gražiausia. Ir istorijos, kurios laikui bėgant apauga pasakiškomis detalėmis.

Ar tiek keliaujant nekyla noras palikti Lietuvos?

Keliaujant į Lietuvą norisi grįžti visuomet. Aš labai gerai moku atskirti savo šalį nuo jos valdžios.

Jei taip atsitiktų, kad reikėtų palikti Lietuvą, kokioje šalyje rinktumėtės gyventi ir kodėl?

Jeigu jau taip nutiktų, matyt ir rinktis nebetektų.

Šis straipsnis publikuotas vasario mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema VYRAI, kurį galite rasti Vilniaus ir Kauno viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:

A. Tereškinas: „Tradicinė vyriškumo sampratą reikia griauti“ (Interviu)
 Azartas ir greitis – ledo ritulyje 
Ne vien vyrų reikalas
Žmonijos ateitis – kiborgai?
Geros jums kelionės mūsų transportu
Pasidaryk pats – iš batų raištelių (ne tik) vyriški papuošalai
Tinklaraščių virtuvėje
Ugniaplaukė Ieva – išskirtinė nuo vaikystės (Interviu)